Pacevičius – atvirai: nuo Kaune su "Ryto" šaliku vaikščiojusio berniuko iki komandos vairininko

Vilniaus „Ryto“ vyriausiojo trenerio postą perimantis Nedas Pacevičius – viena įdomiausių pastarojo meto šalies krepšinio asmenybių. Jo kelias iki šių pareigų primena kinematografišką siužetą: užaugęs Kaune, kur krepšinio kryptis dažniausiai nubrėžiama labai anksti, jis pasirinko eiti prieš srovę ir palaikyti sostinės ekipą
Šiame nuoširdžiame pokalbyje treneris dalijasi prisiminimais apie ankstyvą meilę „Rytui“, iššūkius dirbant kitoje barikadų pusėje, santykį su Vilniaus miestu bei sirgaliais ir atskleidžia, kokį komandos mentalitetą sieks įskiepyti artėjančiame sezone.

Nedai, pradėkime nuo ten, kur viskas prasidėjo. Augti Kaune krepšinio prasme dažniausiai reiškia turėti labai aiškią, iš anksto visuomenės nubrėžtą kryptį, tačiau tu pasirinkai kelią, kuris tavo aplinkoje reikalavo tam tikro charakterio – vaikščioti į mokyklą su Vilniaus „Ryto“ šaliku.  Kaip dabar, žvelgdamas atgal, matai tą berniuką?

Šie prisiminimai tikrai labai malonūs, ypač žinant, kaip viskas vėliau susiklostė profesiniame kelyje ir kaip mane atvedė būtent į „Rytą“. Vaikystėje, žinoma, buvo svajonė tapti krepšininku ir vieną dieną žaisti šioje komandoje. Šiandien tai, kad treniruosiu „Rytą“, skamba netgi kiek siurrealiai.

Iš kur tavo viduje atsirado ta ankstyva, beveik maištinga meilė šiam klubui?

Tuo metu stebėdavau komandą iš arti – gyvendamas Kaune, eidavau į Sporto halę palaikyti „Ryto“ rungtynėse prieš „Žalgirį“. Tai buvo tam tikras noras nebūti tokiam kaip visi, noras pasidžiaugti vilniečių pergalėmis būtent kauniečių apsuptyje. Ši simpatija iš dalies atėjo iš šeimos – mano tėtis taip pat palaikė Vilniaus klubą.

Tai turbūt ta maištinga meilė šiam klubui ir atsirado dėl tėčio bei šeimos įtakos? Ką tau asmeniškai reiškia „Rytas“ ir kaip tas ankstyvas ėjimas prieš srovę suformavo tave kaip žmogų, kuris šiandien nebijo priimti pačių didžiausių iššūkių?

Tikrai taip, tėtis visuomet palaikė ir dabar palaiko „Rytą“ – o man prisijungus prie klubo, tas palaikymas, žinoma, tapo dar stipresnis. Meilė šiam klubui užgimė ir dėl garsių to meto žaidėjų, tokių kaip Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas, kurie vėliau pasiekė aukščiausią lygį. Visada save pozicionavau ir siejau su šia komanda. Vėliau, kai tapau treneriu, žaidžiant prieš „Rytą“ šias emocijas tekdavo nustumti į šalį, tačiau faktas, kad ši organizacija man visada išliko ypatinga.

Profesionalus sportas kartais nubloškia į situacijas, kurios išbando mūsų vidinį kompasą. Tau teko dirbti kitoje Vilniaus komandoje, sėdėti ant kitos ekipos suolo. Kas dėjosi tavo viduje tomis sekundėmis, kai stovėdamas kitoje barikadų pusėje girdėjai salėje skambantį Ryto himną?

Tai labai jautrūs momentai, apie kuriuos esu atvirai kalbėjęs ir su artimiausiais žmonėmis. Ne tik dirbant kitoje Vilniaus komandoje, bet ir anksčiau, kai tekdavo varžytis prieš „Rytą“, likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios salėje skambant himnui reikėdavo susikaupti darbui, tačiau mintyse vis tiek sekundei nukrypdavau ir jį niūniuodavau. O dirbant kitoje sostinės ekipoje ir stovint prie jos vairo, tos emocijos buvo dar stipresnės. Jas tekdavo profesionaliai slopinti, nes turėjau atlikti savo tiesiogines pareigas, tačiau neslėpsiu – viduje tie jausmai tikrai virpėjo.

Kaip pavykdavo suderinti šaltą profesionalo protą su jausmu, kad tavo vaikystės komandos balsas vis tiek tave virpina?

Galiausiai viskas remiasi į tai, kad tai yra tavo darbas, kurį privalai atlikti kuo geriau. Esi profesionalas, todėl asmeninės emocijos turi likti nuošalyje. Kiekvieno karjeroje bus mylimų miestų ar klubų, tačiau atstovaudamas konkrečiai komandai privalai atiduoti visas savo žinias. Kaip žaidėjai aikštelėje negaili savo kūnų, taip ir treneriai turi daryti viską dėl tos ekipos, kurioje tuo metu dirba. Tuo metu mano vienintelė mintis buvo kaip iškovoti pergalę, o emocijas tiesiog reikėdavo kontroliuoti.

Ir kaip jautiesi šiandien, žinodamas, kad šis himnas skamba tavo užnugaryje, o ne prieš tave?

Jausmas tiesiog puikus. Tai stipriai pajutau jau praėjusiame sezone, kai perėjau į šią barikadų pusę. Žinojimas, kokia milžiniška ir atsidavusi fanų bazė stovi už tavo nugaros, suteikia ne tik jėgų, bet ir didžiulę atsakomybę. Suvokiu, kaip sirgaliai išgyvena dėl komandos, kaip jiems skauda po pralaimėjimų, todėl negaliu jų nuvilti. Kartu jaučiu ramybę, nes žinau, kad sunkiausiu momentu šie žmonės išties pagalbos ranką. Turėti tokį užnugarį svarbiausiomis akimirkomis yra neįkainojama patirtis.

Istorija apie Kauno berniuką, kuris sirgo už Vilnių, o šiandien oficialiai perima šios komandos vairą, skamba kaip kinematografiškas siužetas. Ką tau asmeniškai reiškia tapti „Ryto“ vyriausiuoju treneriu ir kiek ilgai savyje nešiojaisi tą norą bei ambiciją užimti šias pareigas?

Šią ambiciją nešiojausi tikrai ilgai, to niekada neslėpiau nei nuo kolegų, nei buvusiuose klubuose. Visuomet turėjau aiškų tikslą vieną dieną dirbti vyriausiuoju treneriu, nesvarbu, kokioje komandoje – sporte būna įvairių situacijų, tačiau galimybė perimti būtent „Ryto“ vairą, kuris man toks brangus nuo vaikystės dienų, kai svajodavau tiesiog bėgioti aikštelėje su šiais marškinėliais, yra ypatinga. Suprantu, kad bet kurioje kitoje komandoje yra didžiulė atsakomybė prieš fanus ir bendruomenę, tačiau dirbant čia noras atiduoti visas jėgas už šį klubą yra dar stipresnis.

Kai viskas buvo oficialiai suderinta ir tu pirmą kartą likai visiškai vienas su šia žinia – kokia buvo pirmoji mintis, aplankiusi tave, ir kas buvo pirmasis žmogus, išgirdęs šią naujieną iš tavo lūpų?

Pirmiausia šią žinią pranešiau savo šeimos nariams – tėvams, broliui ir draugei, patiems artimiausiems žmonėms, kurie visada yra šalia. Nors stengiausi valdyti emocijas, viduje buvo labai daug džiaugsmo. Kartu iškart užplūdo mintys apie pirmuosius darbus, už kuriuos nuo šiol esu tiesiogiai atsakingas: trenerių štabo formavimas, žaidėjų komplektacija. Teko greitai dėliotis planus, kaip organizuoti bendrą darbą su klubo administracija, todėl džiaugsmą iškart lydėjo didžiulis susikaupimas.

Perėmei didžiulį spaudimą patiriantį klubą. Kai aplinkui girdi kalbas apie „riziką“, kas tavo viduje suveikia stipriau – noras įrodyti savo tiesą ar tiesiog profesinė ramybė, žinant, kiek darbo jau esi įdėjęs nuo pat karjeros pradžios?

Manau, kad šis klausimas labai taiklus. Į šį kelią įdėta tikrai daug sunkaus darbo, todėl dabar tiesiog norisi parodyti, ką sugebu būdamas vyriausiuoju treneriu. Jeigu bijai spaudimo, šiame darbe tau tiesiog ne vieta. Manęs ne kartą klausė, kodėl priėmiau vieną ar kitą rizikingą sprendimą, tačiau dažniausiai gyvenime nesakydavau „ne“. Būtent tas nebijojimas rizikuoti ir eiti į sudėtingas situacijas atvedė mane ten, kur esu šiandien.

Todėl jaučiu profesinę ramybę ir nesileidžiu slegiamas spaudimo. Suprantu, kad dėmesio ir išorinių diskusijų bus kur kas daugiau, bet tai yra sudedamoji trenerio darbo dalis, su kuria privalai susitaikyti. Esu tam pasiruošęs, o viską galutinai įvertins ateinantis sezonas.

Tau yra 31-eri. Komandoje neišvengiamai bus žaidėjų, kurie yra tavo bendraamžiai ar net vyresni, matę šilto ir šalto stipriausiose Europos lygose. Kaip tu matai savo lyderystę šioje rūbinėje? 

Suprantu savo amžiaus specifiką ir to visiškai nebijau. Manau, kad didžiausias rodiklis, lemiantis žaidėjų pagarbą, yra tavo atsidavimas darbui ir profesionalus požiūris į visą procesą. Jau ne kartą esu buvęs situacijoje, kai treniravau už save vyresnius krepšininkus.

Kaip tau pavyksta pelnyti tą visišką pagarbą ir pasitikėjimą iš krepšininkų, kurie aikštelėje yra matę visko?

Pagarbą privalai užsitarnauti kasdieniu darbu. Gali bandyti kalbėti gražiomis, banaliomis frazėmis, kurios žaidėjus įtikins vienai dienai, tačiau ilguoju laikotarpiu kaip treneris greitai sudegsi. Svarbiausia – išlikti visiškai sąžiningam prieš save, žaidėjus bei visą trenerių štabą, aiškiai žinant, ką darai ir kokių tikslų sieki.

Ar būtent tai ir yra raktas į krepšininkų pasitikėjimą? Juk matome, kad autoritarinis rėkimas šiuolaikiniame krepšinyje nebėra efektyvus.

Tai visada yra priemonių visuma. Nėra vieno teisingo kelio – negali pasikliauti vien tik švelnia diplomatija arba, priešingai, visišku despotizmu. Trenerio menas yra jausti momentą, kada reikia būti griežtesniam, o kada – šiek tiek atleisti vadeles ir suteikti laisvės. Turi nuolat laviruoti, priklausomai nuo dienos nuotaikos, proceso eigos ar komandos būsenos. Svarbu nebūti kietakakčiu ir mokėti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

„Ryto“ sirgaliai pastaraisiais metais išgyveno daug gražių, tituluotų akimirkų ir kiekvienas ambicingas treneris nešiojasi savo unikalų krepšinio matymą, kurį nori palikti ant parketo. Ką šie metai klube tau parodė apie „Rytą“, jo organizacijos vidų ir pačią fanų kultūrą iš arti?

Didžiausią įspūdį man paliko tai, kaip giliai sirgaliai išgyvena kiekvieną rungtynių akimirką. Retai kur pamatysi fanus, kurie taip reaguotų į kiekvieną ataką. Netgi paprastam žiūrovui dažnai nepastebimi epizodai – tokie kaip taktiškai gera pražanga ar sėkmingas stabdymas gynyboje – salėje yra švenčiami taip pat audringai kaip gražūs taškai puolime. Sirgaliai puikiai supranta krepšinį ir jaučia kiekvieno smulkaus epizodo vertę, o tai žaidėjams suteikia papildomų jėgų.

Be to, tas nuolatinis sirgalių palaikymas išvykose ir bendra klubo bendruomenė yra kažkas unikalaus mūsų mieste. Ypatingą įtaką ir neįtikėtiną impulsą komandai duoda aktyviausi sirgaliai, o bendra fanų kultūra Vilniuje sukuria nepakartojamą atmosferą.

O kokį įspūdį tau paliko pati klubo organizacija iš vidaus? Ar radai tai, ko tikėjaisi prieš ateidamas?

Plius minus viską taip ir įsivaizdavau. Čia dirba žmonės, kurie visiškai negaili savęs, savo laisvo laiko ir neskaičiuoja darbo valandų. Jie patys pirmiausia yra didžiuliai „Ryto“ gerbėjai, todėl bendras darbas vyksta daug sklandžiau – tai nėra tik sausas pareigų atlikimas.

Manau, kad kiekvienoje organizacijoje turėtų būti kuo daugiau tokių žmonių, kuriems klubas būtų ne šiaip tarpinė karjeros stotelė, o kažkas kur kas svarbesnio. Nors apie tai buvau girdėjęs dar prieš atvykdamas į Vilnių, per šiuos metus tuo įsitikinau asmeniškai.

Kaip tu matai šį perėjimą iš asistento į vyriausiąjį trenerį – kaip ketini išlaikyti pagarbą tam pamatui, kurį kūrėte praėjusiame sezone, bet kartu – kokį asmeninį, būtent Nedo Pacevičiaus krepšinio braižą pamatysime aikštelėje? 

Praėjusiame sezone kurtas krepšinio braižas buvo labai šiuolaikiškas – tokį krepšinį šiandien propaguoja daugelis stipriausių Europos klubų, todėl pagrindiniai jo principai tikrai išliks. Žaidėjų branduolys taip pat išlieka panašus, tad būtų nelogiška griauti tai, kas sėkmingai veikė.

Žinoma, aš, kaip ir kiekvienas treneris, turiu savo detalių matymą ir tam tikrus akcentus dėliosiu savaip. Tačiau svarbiausias pokytis bus mūsų mentalitetas. Mes nesigręžiosime toli į ateitį ir negalvosime apie tai, kas vyks vasarį ar gegužę. Mums pati svarbiausia bus artimiausia treniruotė ir pačios artimiausios rungtynės. Šį požiūrį diegsime nuo pat pirmos dienos, o naujai atvykstantiems krepšininkams aiškiai skiepysime supratimą, kur jie atsidūrė ir kokia yra kiekvienos treniruotės kaina.

Jei šiandien galėtum tiesiogiai kreiptis į kiekvieną „Ryto“ sirgalių – nuo ištikimiausių tribūnų narių iki tų, kurie rungtynes stebi su šeimomis – kokia yra tavo bendra žaidimo bei komandos vizija ir ko jie gali tikėtis iš kito sezono charakterio? 

Mano pagrindinė žinutė sirgaliams – tikėkite bendru procesu. Sezono metu neišvengiamai bus ir geresnių, ir sunkesnių dienų, bus pakilimų bei duobių, tačiau be jų neįmanoma pasiekti galutinio tikslo. Svarbiausia išlikti kartu ir tikėti tuo, ką daro žaidėjai bei trenerių štabas. Pažadu, kad iš savo pusės padarysime absoliučiai viską, kad kiekvienas salėje esantis sirgalius galėtų didžiuotis savo komanda.