Pasaulio čempionas nepamiršta namų ir krepšinio

Didžiųjų metų švenčių dienomis gimtinėn į Joniškį iš Klaipėdos buvo sugrįžęs Pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionas Arvydas Bareikis. Naujųjų išvakarėse už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas šalies Prezidento Valdo Adamkaus medaliu.

Įspūdžiai neblėsta

Kartu su Lietuvos kurčiųjų rinktine Arvydas Bareikis 2007 metų pasaulio čempionu tapo Kinijoje. Čia lietuviai lemiamoje kovoje rezultatu 87:78 įveikė graikus ir pasipuošė aukso medaliais. Visiems tai buvo didžiausia staigmena, nes kurčiųjų komandai vykstant į pasaulio čempionatą geriausiu atveju buvo tikėtasi tik bronzos.

Arvydas Bareikis pripažįsta, kad įspūdžiai iš Kinijos neblėsta. "Įdomiausios buvo pačios pirmosios rungtynės grupėje su Ukraina. Mūsų treneris Algimantas Šatas įspėjo-jeigu pralošite, visi lietuviai verks. Matyt, tai irgi padėjo-ukrainiečius nugalėjome dvidešimčia taškų skirtumu. O kai pusfinalyje visiems netikėtai įveikėme JAV komandą, tada jau ir mus pačius aplankė mintis, kad galime laimėti auksą.

Tačiau kova dėl jo su graikais buvo sunki. Ypač pirmoje pusėje, kai buvome "įklimpę į duobę". Tik mintis, kad kitos galimybės tapti pasaulio čempionais galime nebeturėti, sutelkė mus, susikaupėme gindamiesi ir laimėjome",- prisimena 178 centimetrų ūgio šalies rinktinės įžaidėjas. Pusfinalio varžybose Arvydas Bareikis pelnė septyniolika taškų. Finale su graikais -- devynis, taip pat atliko aštuonis rezultatyvius perdavimus. Po to rinktinės treneris Algimantas Šatas įžaidėją pavadino "laivo kapitonu", be kurio komanda nebūtų taip toli pažengusi.

"Po laimėtų pusfinalio varžybų įveikti amerikiečiai iš pagarbos spaudė mums rankas, o po finalo graikai buvo labai paniurę. Jie manė lietuvius esant silpna komanda, kurią būtinai turėjo įveikti, o dėl pralaimėjimo kaltino rungtynių teisėjus",-- sako Arvydas Bareikis.

Krepšinį žaidžia nuo aštuonerių

Arvydas Bareikis krepšinį žaidžia nuo aštuonerių metų. Pradžia buvo Kauno specialiojoje mokykloje. Čia jį atvežė mama Regina Bareikienė. Mat po nelaimės, kai būdamas dar tik aštuonių mėnesių, Arvydėlis iš nemenko aukščio nukrito ant žemės, labai suprastėjo jo klausa.

Iš pradžių gydytojai sakė, kad metams bėgant ta negalia turėtų mažėti. Deja, tokia viltis neišsipildė. Tada mama ir susirado kelią į Kauno specialiąją mokyklą. "Tai buvo svarbus momentas,-prisimena Regina Bareikienė dabar.- Nors pati ir esu ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogė, supratau, kad Joniškyje aš neišmokysiu savo sūnaus taip, kaip gali padaryti mokytojai Kaune. Už tai dabar jiems ir esu labai dėkinga. Kaip ir pirmajam Avydo krepšinio treneriui Romui Babeliui. Juk būtent nuo to ir prasidėjo sūnaus kelias į didįjį krepšinį".

Būdamas šešiolikos, Arvydas Bareikis jau buvo pakviestas į šalies jaunių rinktinėje, o nuo 2000-ųjų iki šiolei žaidžia suaugusiųjų komandoje. 2001 metais šalies rinktinė, kurioje žaidė ir joniškietis Arvydas Bareikis, Europos čempionate užėmė trečiąją vietą.

Paklaustas kuo skiriasi girdinčiųjų ir kurčiųjų žaidžiamas krepšinis, Arvydas Bareikis sako, kad fiziniai krūviai, taisyklės tos pačios. Skiriasi žaidėjų gebėjimai. Pasak Arvydo, kurčiųjų nuojauta, reakcija žymiai geresnė, nes jie negali remtis garsais. O girdintieji yra stipresni psichologiškai.

Krepšininko mama Regina priduria, kad ir parama esanti nevienoda. Girdintieji jaučia sirgalių reakciją, prieš rungtynes turi galimybę stebėti vaizdo įrašus su žaidžiančia varžovų komanda. Neprigirdintys arba kurtieji tiesiog eina į aikštę ir žaidžia. Tačiau Arvydas nenori su tuo sutikti. Jis sako iki šiolei nepamirštąs to įspūdžio, kurį patyrė Vilniuje, kai žaidė vietos "Gestas" ir Kauno "Tyla". Nors dauguma žiūrovų buvo kurti ar silpnai girdintys, žmonės šokinėjo, trypė kojomis-salė tiesiog ūžė. O kokio nuostabaus azarto tada buvo pagauti ir jie, žaidėjai.

Planuose - naujos pergalės

Baigęs mokslus ir įsigijęs baldžiaus specialybę, Arvydas Bareikis dabar kuriasi Klaipėdoje. Neslepia turįs mylimą merginą ir su ja kartu planuoja bendrą ateitį. Dirba baldus gaminančioje tarptautinėje firmoje. Dabar jau yra atsakingas už išleidžiamos produkcijos kokybę.

Prisipažįsta, kad visas nuo darbo liekantis laikas atitenka krepšiniui. Buvo laikas, kai žaidė Kauno "Tyloje", Vilniaus "Geste", o dabar atstovauja Klaipėdos "Šermukšniui". "Klaipėdos klube esu lyderis, o Lietuvos rinktinėje pagal pajėgumą užimu trečią ar ketvirtą vietą. Tačiau asmeniniai rezultatai nėra pagrindinis tikslas. Svarbiausia -- kad laimėtų komanda",-- sako Arvydas ir tikina krepšinį žaisiąs "kol jėgos leis ir kol bus reikalingas komandai".

Artimiausi svarbiausi startai su šalies rinktine -- 2008 metais Europos kurčiųjų čempionatas Vokietijoje, dar po metų -- Pasaulio kurčiųjų čempionatas Taivanyje. "Po to gal jau ir galvosiu apie permainas. Ypač jeigu to reikėtų mano šeimai, artimiausiems žmonėms",-- neslepia krepšinio entuziastas.

Beje, pats Arvydas jau pradeda krimsti ir trenerio duoną. Jo komandoje — šešiolika kurčių vaikinų, kurie Lietuvos čempionate yra užėmę ketvirtąją vietą. Keli tokie vaikinai iš Klaipėdos jau taikosi ir į šalies rinktinę.

O ar gali kurtieji žaisti girdinčiųjų komandoje? Arvydas Bareikis sako, kad gali ir pamini vieną iš Liublianos "Olimpijos" klubo žaidėją. Tačiau tai daugiau išimtis, negu taisyklė.

Blogiausia esą tai, kad kurčiųjų krepšinį ignoruojanti arba nepakankamai vertinanti pati valdžia. Kai 2007 metais kurčiųjų rinktinė namo grįžo su Pasaulio čempionių aukso medaliais, valdžia surado tik 180 tūkstančių žaidėjams bei jų treneriams paskatinti, o kitai vyrų rinktinei Europos čempionate užėmusiai trečiąją vietą premjeras iškart pažadėjo milijoną.

"Bet juk ir vieni, ir kiti kovėsi su Lietuvos vėliava, garsino mūsų šalį",-- tokios nelygybės nesupranta ir pasaulio čempiono mama Regina Bareikienė.

Tiesa, 2008-ųjų išvakarėse Arvydas Bareikis, kaip ir kiti jo komandos draugai Pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionai, gavo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus medalį. Žinoma, tai maloni akimirka, tačiau krepšininkams reikia ne tik pripažinimo ir moralinės, bet ir konkrečios materialinės paramos, nes kurtieji turi kur kas blogesnes treniruočių, kelionių bei varžybų sąlygas negu gerai girdintys jų kolegos.