Į paskutinės minutės korekcijas patekęs rinktinės naujokas: patyriau lengvą šoką

Donatas Tarolis praėjusio savaitgalio pradžioje nė neįtarė, jog pirmadienį su didžiuliu lagaminu riedės Palangos link ir sveikinsis su Lietuvos rinktinės kandidatais.

28-erių 200 cm ūgio puolėjo pavardė rinktinės kandidatų sąraše atsidūrė tik šeštadienį popiet, rašo Krepšinis.lt.

Krepšininkas įtrauktas vietoj Gedimino Oreliko, kuris rinktinei negali padėti dėl sveikatos problemų.

Jis – naujas veidas rinktinėje: nacionalinės komandos marškinėlių nevilkėjęs nė per nacionalinės komandos kovas pasaulio čempionato atrankoje.

„Tikrai nesitikėjau. Šeštadienį popiet paskambino Kazys Maksvytis, paprašė pagelbėti, nes G. Orelikas turi sveikatos bėdų, gydosi traumą.

Negalėjau atsisakyti tokio pasiūlymo. Manau, kiekvienas mano vietoje taip būtų pasielgęs.

Nebuvau vienas pirmųjų, kurį čia kvietė į rinktinės stovyklą, bet jei sulauki tokios galimybės, negali atsakyti „ne“.

Kiekvieno svajonė patekti į tą galutinį rinktinės dvyliktuką. Stengiuos, bandysiu, kovosiu ir žiūrėsiu, kaip seksis“, – kalbėjo D. Tarolis.

Pats krepšininkas savaitgalį leido Gargžduose, aplankė tėvus, kuomet telefone išvydo K. Maksvyčio skambutį.

„Sėdėjau pavėsinėje, galvoje mintys tikrai ne apie krepšinį ar rinktinę. Žiūriu, skambina treneris. Patyriau lengvą šoką, sulaukiau prašymo padėti, prisijungti ir atvykti į Palangą. Be didelių kalbų prisijungiau.

Tai pirmas kartas rinktinėje. Anksčiau buvau įtrauktas į išplėstinius sąrašus, bet dar niekada neteko lieti prakaitą pačioje rinktinės stovykloje“, – kalbėjo D. Tarolis, prisipažinęs, jog K. Maksvyčio susidomėjimą jautęs nuo metų pradžios.

„Sulaukdavau Kazio skambučių, praėjusio sezono pradžioje jau domėjosi, ar esant reikalui galėčiau padėti komandai, jei kažkada reikėtų manęs“, – kalbėjo puolėjas, kuriam darbas su nacionalinės komandos vairininku nėra naujiena: D. Tarolis atstovavo „Lietkabeliui“, kai šiam 2016/2017 m. vadovavo K. Maksvytis.

„Manau, mano privalumas – energija, kurią galiu suteikti komandai. Aš mėgstu bėgti į greitą puolimą, gynyboje galiu sėkmingai keistis ginamaisiais, taip pat prasiveržimai. Gal tik tolimi metimai nėra mano stiprioji pusė. Bandysiu prisidėti tuo, kuo galiu“, – tvirtino D. Tarolis.

„Kažkiek jaudinuosi, tai natūralu, kiekvienas taip jaustųsi tokioje situacijoje, bet tikiuosi greitai apsiprasti, kovoti už save ir rasti savo vietą komandoje“, – prisipažino puolėjas, sezoną pradėjęs Turkijoje, Afjonkarahisaro „HDI Sigorta“ ekipoje, tačiau klubą užklupus finansinėms bėdoms paliko jį ir persikėlė į Podgoricos „Budučnost“, rungtyniavusį Europos taurėje ir Adrijos lygoje.

Juodkalnijos čempionu tapęs lietuvis netryško gerais prisiminimais apie etapą Podgoricoje: Aleksandro Džikičiaus vadovaujamoje komandoje dažniausiai likdavo atsargoje.

„Gaila, jog teko palikti Turkiją, komanda bankrutavo. Šioje šalyje viskas buvo gerai, įskaitant ir šios šalies krepšinio lygį.

Teko atsisveikinti su Turkija, o Juodkalnijoje laukė kita situacija, nežinau, gal treneris nelabai manęs mėgo. Buvau įpratęs prie lyderio vaidmens Turkijoje. Ten žaisdavau po 25-30 minučių, buvau vienas lyderių, o Podgoricoje šansų retai sulaukdavau. Kalbėjau su treneriu, bet man jis liko mįsle: bandė nusimesti nuo savęs atsakomybę, sako, tokia politika ir klubo valdžia. Nežinau, ar tikėti jo žodžiais.

Bet kokiu atveju „Budučnost“ likau iš bėdos antraplanis žaidėjas. Buvo nelengva prie to įprasti“, – prisiminė D. Tarolis.

Jis, kaip ir M. Kuzminskas vis dar be klubo naujame sezone.

„Yra vienas, kitas pasiūlymas, bet nieko konkretaus, laukiu kitų opcijų. Matysime, kaip bus“, – kalbėjo D. Tarolis.

„Ar yra galimybių grįžti į Lietuvą? Ne manęs to reiktų klausti, o agento ar komandų, kurios galbūt manimi domisi, kol kas negaliu atsakyti į tai, bet pats neatsisakyčiau žaisti Lietuvoje“, – teigė D. Tarolis.