Paulius Morkeliūnas: mūsų tikslas - ne tik patekti į atkrintamąsias varžybas, bet ir prasimušti į finalinį katvertą

Keturi metai profesionalaus krepšininko karjeros Lietuvoje – keturi skirtingi klubai. Tokia 27 metų 201 cm ūgio Pauliaus Morkeliūno dosjė.

Pirmuosius metus po studijų JAV ir žaidimo NCCA lygoje Morkeliūnas praleido Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Vėliau persikėlė į Utenos „Juventus“, „Kauno Triobet“, o pernai spėjo paragauti ir legionieriaus duonos Kazachstane.

Šiemet aukštaūgis vilki Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandos marškinėlius.

– Prieš keturis metus grįžote iš JAV ir pradėjote savo profesionalo karjerą. Visgi nei vienoje komandoje neužsibuvote ilgiau nei sezoną, kodėl? - eurobasket.lt paklausė krepšininko.

– Grįžęs iš JAV vienoje komandoje ilgiau nei metus nesu užsibuvęs. Yra kaip yra, kiekvieną sezoną ieškau kažko geresnio, taip ir išėjo, kad su kiekvienu rudeniu esu naujoje vietoje. Gal problema tame, kad dirbu be pastovaus agento, gal tame, kad Lietuvoje komandos nelabai yra suinteresuotos kelti atlyginimą žaidėjui po gero sezono, o gal ir ne šilkinis mano charakteris (šypsosi).

– Spėjote parungtyniauti keliose LKL komandose, kurioje labiausiai patiko?

– Per tuos metus teko pabuvoti penkiose skirtingose komandose. Iš visų tų metų yra daugybe gerų prisiminimų, naujų draugų bei išgyvenimų. Gal mintyse labiausiai įstrigęs pirmasis sezonas su „Neptūno“ komanda. Tada turėjome puikų kolektyvą, puikų trenerį ir puikų rezultatą. Vos per plauką netapome bronzos medalininkais.

– Praėjusį sezoną teko paragauti ir legionieriaus duonos žaidžiant Kazachstane. Kokie prisiminimai iš šios šalies?

– Dar kaip šiandien prisimenu, kad pernai savo gimtadienį švenčiau lėktuve pakeliui į Kazachstaną. Pats pasirinkimas priminė avantiūrą, viskas įvyko gana greitai. Išėjęs iš „Kauno Triobet“ nenorėjau ilgai sėdėti be darbo, turėjau kelis pasiūlymus iš Lietuvos ir Prancūzijos, tačiau sąlygos buvo daug geresnes Astanos klube. Apie šalį bei klubą nemeluosiu nežinojau beveik nieko, tik tai jog ten jau dvi savaites anksčiau manęs yra atvykęs tautietis Vilius Gabšys ir kad Astanos klubas buvo 6 metus iš eilęs laimėjęs šalies čempionatą. Papasakot visus nuotykius ten vienos dienos neužtektų. Vienas įsimintiniausių buvo rytinės treniruotės į krepšį be lentos, o treneris sakydavo: lenta užsakyta – bus po poros savaičių , o kam jums ta lenta dabar, meskite „kiaurą“. Baisus šaltis, dviejų parų kelionės traukiniu į rungtynes, bei gan sovietinis supratimas apie krepšinį. Visgi šiuo pasirinkimu tikrai nesu nusivylęs, tik nepasisekė, jog pakliuvau ten permainų metu, kai keitėsi visa klubo struktūra. Tačiau komandai tai išėjo į naudą, to rezultatas – ne viena pergale VTB turnyre.

– Šis sezonas yra pirmasis Lietuvoje, kuomet aikštėje vidutiniškai praleidžiate mažiau nei po 20 minučių. Ar tai reiškia, kad Pasvalio komanda stipriausia iš tu, kuriose teko žaisti?

– Reikėtų pažiūrėti į mūsų šių metų sudėtį. Komandoje yra 12 panašaus lygio žaidėjų. Konkurencija didelė, žaidžia tie, kuriems tą dieną gerai sekasi. O ar ši komanda yra stipriausia kurioje esu žaidęs, pažiūrėsime sezono pabaigoje, kuomet matysime rezultatus.

– Kaip galėtumėte apibūdinti "Pieno žvaigždžių" komandą? Joje yra taip pat nemažas būrys ir legionierių. Ar tai nedalija ekipos į dvi stovyklas?

– Mūsų komanda šiais metais yra jaunimo, kelių vyresnių žaidėjų bei 5 legionierių mišinys. Kol kas viskas veikia normaliai. Dėl legionierių skaičiaus ir susiskaldymo, manau, čia lazda perlenkta. Taip, kartais iškyla sunkumų rungtynėse suprantant vienas kitą, tačiau viskas yra gerai.

– Pasvalio komanda šiemet debiutavo LKF Taurės varžybose ir iš karto pasidabinote sidabro medaliais. Ko pritrūko iki didžiausios sezono sensacijos?

– Kalbant apie šių metu LKF taurę, tai, kaip sakoma, gavome antrą šansą ir juo pasinaudojome. Nesutikus dalyvauti „Lietuvos Rytui“, žaidėme su „Šiauliais“, kuriuos įveikė patekome į finalinį ketvertą. Pusfinalyje po atkaklios kovos įveikę „Rūdupio“ ekipą patekome į finalą. Visa komanda buvo euforijoje. Atėjus finalui kalbėjom vienas su kitu, kad mūsų neturėtų slėgti joks spaudimas, pasiekėme jau labai daug, tad einame į aikštę ir bandom kuo geriau sukovoti. Bet aikštelėje atsitrenkėme į galingą „Žalgirio“ gynybą ir spaudimą. Kiek pamenu, pelnėme 17 taškų per pirmą varžybų dalį. Po tokio smūgio sunku buvo atsigauti. Po mačo rūbinėje nuotaikos buvo gan niūrios, žinojome, kad nesužaidėme taip kaip turėjome, ir taip kaip iš mūsų tikėjosi.

– Kokie komandai keliami tikslai tiek LKL, tiek BBL čempionate?

– Manau, kad LKL šiais metais mūsų tikslas yra ne tik patekti į atkrintamąsias varžybas, bet ir prasimušti į finalinį katvertą. Dėl BBL tikslų tiksliai nežinau, bet kad ir kokie būtų buvę, mes tikrai jų neįvykdėme.

– Galbūt jau turite kontūrus kitam sezonui? Ketinate keisti klubą, ar likti Pasvalyje?

– Dėl kito sezono dar konkrečių planų neturiu. Yra keli žmonės siūlantys vėl išbandyti legionieriaus duonos. Bus matyt, pirmiausiai reikia užbaigti šį sezoną, ir tik tada galvoti apie kitą.