Pavyzdys, “Kaip nereikia valdyti komandos“, ryškiai matomas LKL finale

Gegužės 6-ąją Lietuvos krepšinio lygoje startavo taip ilgai lauktos finalo kovos. Jau prieš 2003-2004 metų sezono pradžią žinojome, kas bus pagrindiniai kulminacijos dalyviai, tačiau ar tikėjomės tokio žaidimo "į vienus vartus"? Kauno "Žalgiris" jau pirmajame mače Vilniaus "Lietuvos rytui" (kauniečiai praktiškai rungtyniavo be Arvydo Sabonio) parodė, jog ne veltui yra vadinami finalo favoritais. Savo ruožtu vilniečiai parodė, kad yra nelygiaverčiai varžovai dabartiniams LKL čempionams. Ir visa tai mane labai nuliūdino.

Tikrai nebandysiu analizuoti tiek pirmųjų, tiek antrųjų LKL finalo rungtynių klaidų, nekelsiu vieno ar kito derinio beprasmybės problemos, tiesiog čia ketinu išreikšti savo nuomonę, kurioje išdėstysiu štai ką: "Kaip nereikia valdyti komandos".

Nebūsiu "Žalgirio" "ultra" ir nerėkausiu, jog "Lietuvos rytas" yra ***** ir visiškai nieko neverta komanda. Nes taip ir nėra. Bent jau nebuvo iki tol, kol prie ekipos vairo stovėjo patyręs strategas Jonas Kazlauskas.

Šių metų sausio 14-ą dieną iš vyriausiojo "Lietuvos ryto" trenerio pareigų pasitraukęs krepšinio specialistas tikrai darė didelę įtaką LKL vicečempionų žaidimui ir jaunųjų krepšininkų elgesiui už aikštės ribų (dabar vieną ar kitą žaidėją galima išvysti lėbaujant baruose daug dažniau...). Aš neteigiu, kad Jono Kazlausko įpėdinis Kęstutis Kemzūra blogai išmano krepšinį, tačiau, mano manymu, "Lietuvos ryto" krepšinio klubo generalinis direktorius šioje situacijoje padarė labai didelę ir esminę klaidą, kuri, kaip matome, įtakoja sezono rezultatus ir daužo sirgalių viltis. Visų sirgalių, ne tik "Lietuvos ryto". Daužo viltis tų, kurie tikėjo komandos sėkmė ULEB taurėje ir aršių mūšių LKL finale.

Tikiu ir žinau, kad Jonas Vainauskas myli ir supranta krepšinį kaip žaidimą. Juk jis pats rungtyniauja "Sostinės" taurėje. Tačiau kartais šis vadovas perdega. Matyt iš per didelės meilės šiai sporto šakai, kuri "ant menčių guldo" kitus sportus Lietuvoje. Net ir galingasis futbolas, kuris dominuoja pasaulyje, neužgožia krepšinio grožio.

Pirmoji jaunojo vadovo klaida, aišku, buvo patyrusio stratego atleidimas. Nors oficiali versija yra ta, kad Jonas Kazlauskas pats atsistatydino, tačiau visi puikiai suprantame, kas prie to prikišo savo nagus, pastūmėjo tai padaryti.

Žinant Joną Kazlauską kaip žmogų, suprantant jo charakterį ir psichologiją, jis ilgai su "pusiau-oligarchą" primenančiu Jonu Vainausku nesitaikstė. J.Kazlausko mąstymas kivirče su J.Vainausku buvo aiškus: "Pasitraukiu, žiūrėsiu, kas bus be manęs". Mano manymu, J.Kazlauskas visiškai nenusivylė, kad "Lietuvos rytas" nepateko į tolimesnį ULEB taurės etapą, o tuo labiau nesisielojo, kai "Lietuvos rytas" bejėgiškai bandė stabdyti "Žalgirį" LKL finale.

Manau šiam treneriui kaip tik buvo malonu matyti, kaip atrodo komanda be jo ir kaip ji po truputį griūna. Tada žmogus paprasčiausiai supranta savo vertę. Turbūt daugelis sirgalių taip pat suvokia, kad Jonas Kazlauskas buvo labai reikalingas vilniečiams... Bet yra kaip yra. Pereikime prie kitų jaunojo vadovo klaidų.

Į postą stojus Kęstučiui Kemzūrai, kuris yra tikrai ambicijų kupinas treneris, tačiau, mano nuomone, dar per jaunas užimti pagrindinio stratego vietą, situacija pradėjo tik blogėti. Man netgi buvo keista, kad "Lietuvos ryto" sirgaliai nesurengė jokio protesto prieš Jono Vainausko veiksmus, atsisakant Jono Kazlausko paslaugų. Matyt jie buvo ramūs. O ar ir dabar tokie patys išliko?

Taigi matėme aiškų "Lietuvos ryto" fiasko ULEB taurėje. Jau tada išvydome visiškai kitą komandą, ne tą, kuri rodė puikų žaidimą sezono pradžioje. Tada ir pradėjo skambėti pavojaus varpai, o netrukus pasirodė ir pasekmės. Iš klubo buvo atleistas amerikietis Dickey Simpkinsas, "ant kilimo" kviečiamas Miljanas Goljovičius. Visų "rytiečių" akyse tada atsirado permainų ugnelės. Ir, kaip dabar jau žinome, tos permainos neatnešė jokios naudos.

Nežinau, ko tikėjosi "Lietuvos ryto" klubo vadovybė pirma atleisdama vieną legionierių, o po to kitą, bet tokie veiksmai buvo labai klaidingi.

Pirmosios LKL finalo rungtynės "Žalgiriui" pralaimimos 15 taškų skirtumu, antros - 22. Aiškiai matome, kad Vilniaus klubui trūksta Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų (Roberto Javtoko, Ramūno Šiškausko...) svaresnių indėlių, tačiau tikrai nepakenktų ir Dickey Simpkinso arba Miljano Goljovičiaus taiklūs metimai.

D.Simpkinsas pirmajame reguliaraus sezono mače su Kauno "Žalgiriu" pelnė 15 taškų ir atkovojo 9 kamuolius, antrajame - 6 taškai; M.Goljovičius prideda 14. Trečiojoje dvikovoje amerikietis pelnė 8 taškus, serbas - 6. Ketvirtose tarpusavio rungtynėse legionieriai jau nebežaidė.

Ar sprendimas atsisakyti jų paslaugų buvo priimtas ne per daug karštakošiškai ir drastiškai? Juk kiekvienam aišku, kad šie krepšininkai aikštelėje tikrai nepasirodytų blogiau už "Lietuvos ryto" jaunimą ir pelnytų kartu sudėjus bent 10 taškų, be to, su D.Simpkinsu vilniečių gynyba tikrai atrodytų tvirtesnė, negu yra dabar - būtų mažiau praleista taškų į savo krepšį.

Šie legionieriai tikrai nedegė noru žaisti ir padėti savo komandai, bet LKL finalo metu žvilgtelėjus į dabartinius sostinės ekipos krepšininkus užsivedimo ugnelės irgi nematyti. Tai kaip jaustis, mielieji krepšini gerbėjai? Pirmosios Vilniaus krepšinio komandos vadovybė iš eilės padarė kelias grubias klaidas vadyboje.

Kaip jaustis žmonėms, kurie pirko "Lietuvos ryto" namų rungtynių abonimentus, o dabar atėję į mačą nemato jokios intrigos? Ką mąsto rėmėjai? Viskas dabartiniame LKL finale būna aišku jau po pirmosios susitikimo pusės. Jei ne anksčiau. Kaip jaustis paprastiems sirgaliams? Vis dar visa gerkle šaukti "Rytas, rytas!”, suprantant tai, kad jokios fanatizmo išraiškos nepadės mėgiamai komandai iškovoti pergalės? Klaida buvo padaryta, ją atitaisyti šįmet nebeįmanoma.

Į LKL sugrįžo finalai, kurie nėra verti TV transliacijos, žmonių minių prie bilietų kasų ir, kaip patys ekipų ištikimiausi fanai pripažįsta, batalijų bei diskusijų dėl savo palaikomų klubų pergalių. Viskas jau aišku, todėl daugiau eskaluoti šios temos neverta. Dabar LKL yra 10 komandų, o blogiausia tai, jog pirmosios dvi stovi ant visiškai skirtingų pajėgumo pakopų, todėl geriau pasiimti bokalus alaus ir stebėti mažąjį finalą - kovas tarp šiauliečių ir Vilniaus "Sakalų". Tik ten turbūt patenkinsime savo akis, kurios yra ištroškusios tikrosios kovos, kai kiekvienas metimas gali nulemti rungtynių baigtį.