Pekino žaidynių atidarymo šventė lietuvės akimis

Penktadienį, vos peržengus namų slenkstį Pekine, pasitiko gerai įkaitintos orkaitės karštis, tingi svirplių muzika ir už rūko plūduriuojanti saulė. Prie kiekvieno pastato išdidžiai plevėsavo raudoname fone paskendusios penkios žvaigždutės - Kinijos vėliavos.

Kulniuojant gatve kas dešimt metrų pastiko kantriai stovintys savanoriai, pasiryžę paaiškinti, kaip nuvykti iki norimos vietos patogiausiu maršrutu. Jų (kaip ir šalimais policininkų) ištvermę karščiui padėjo ilaikyti išskleisti skėčiai.

Gatvėje pravažiuojančių taksi vairuotojai greitai patraukė akį: visi pasipuošę gelsvos spalvos ilgarankoviais marškiniais. Kai kurie net užsirišę kaklaraiščius! Dar prieš savaitę jie galėjo dirbti vilkėdami savo mėgstamus kaklo nevaržančius marškinėlius. (Įdomu bus pažiūrėti, ar jiems pavyks išsinerti iš šios uniformos po Olimpinių žaidynių...)

Iki šventės pradžios šiems darbuotojams buvo reikalauta išmokti bent populiarius vietų pavadinimus anglų kalba, tačiau ne visiems pavyko perprasti svetimos kalbos ypatumus, todėl patartina pasirūpinti lapeliu su kinų hiroglifais parašytu adresu. Taip bus išvengta daug nesusipratimų.

Įžengus į pagrindinę Zhong Zhou gatvę apsimiegojusių akių vyždžiai staiga susiaurėja ir įsižiebia budrus žvilgsnis: išsiblaškymas gali pasmerkti paskęsti minioje. Tarp žmonių kartas nuo karto pasigirsta lyg šuniuko vardą kviečiančio šeimininko šauksmas: "Ji kuai, Ji kuai, Ji kuai". Iš tiesų, tai - vietiniai, už vieną juanį skatinantys nusipirkti Pekino žemėlapį ar olimpinę veliavėle. Deja, po didžiosios šventės jie nepriklausys laimingųjų sluoksniui, gerai pasipelniusiam iš renginio.

Likus 4 val. iki Olimpinių žaidynių atidarymo, Wangfujin gatvėje žmonės pradėjo ieškoti patogios vietos renginio stebėjimui viename iš 4 didžiųjų ekranų. Visi neskubėdami pasitiesė laikraščius ant kieto asfalto ir iš šono stebėjo migruojančią entuziastų minią prie kitų ekranų.

Tuo metu kelios amerikietės, išsitiesusios patogias stovyklautojų kėdes, tapo atrakcijos centru. Netikėtai prie jų susidarė kinų eilutė, laukiančių galimybės įsiamžinti su nematyto dydžio sostais.

Netrukus kinų vėliavos pradėjo maišytis su amerikiečių, australų, vokiečių, italų ir kitų šalių atributais. Prasidėjo vėliavėlių, ženkliukų ar raudonų juostelių mainai. Įvairių tautų grupelės, apsuptos kinų būrių, su malonumu sustingdavo su didelėm šypenom ir iškeltais dviem pirštais.

Likus valandai iki renginio pradžios pasklido gandai, kad bent du ekranai nebus įjungti. Prie gatvės stovintys policijos pareigūnai tai greitai patvirtino. Priežastis buvo akivaizdi - per didelės minios baimė.

Kad saugumas buvo svarbiau nei linksmybės teko greitai įsitikinti, kai minioje iššokęs orinis kamuolys buvo greitai nutupdytas.

Prasidėjus renginiui, Wangfujin gatvės galuose policija ištiesė juostą, kuri su lengvesniu atodūsiu palydėdavo išeinančius ir stabdydavo vėliau sugalvojusius prisijungti dalyvius.

Tiesa, policininkai buvo gan geranoriški. Jie kantriai aiškino, kad negali praleisti didesnių nei 2-3 žmonių grupelių, bet patys mielai pamokė kaip apeiti šią bėdą: tiesiog poromis eiti prie skirtingų policininkų šalia ilgos ištiestos juostos. Bet esu beveik tikra, kad kinų grupelėms tokios nuolaidos nebuvo daromos.

Po renginio žmonės labai santūriai pradėjo skirstytis. Užsienio dalyviai, matę įvairiausias žaidynes ir čempionatus, Pekine pasigedo energingų šūksnių, plojimų ir linksmybių pratęsimo. Santūri kinų minia nubangavao link metro ir autobusų stočių, lydima svirplių čirksėjimo.