Po krepšinio M.Petravičius mėgaujasi tėvyste

2012 me­tų rugp­jū­tį Ma­ri­jo­nas Pe­tra­vi­čius nu­spren­dė baig­ti krep­ši­nin­ko kar­je­rą. 33-ejų aukš­taū­gis iš di­džio­jo spor­to bu­vo pri­vers­tas pa­si­trauk­ti dėl svei­ka­tos prob­le­mų, ta­čiau jis ne­abe­jo­ja, kad at­ei­ty­je ne sy­kį bėgs į aikš­te­lę pa­si­var­žy­ti su mė­gė­jais.

Tarp Lie­tu­vos ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų mig­ruo­jan­tis bu­vęs Lie­tu­vos rink­ti­nės vi­du­rio puo­lė­jas ne­sle­pia sim­pa­ti­jų Vil­niaus klu­bui "Lie­tu­vos ry­tas". 2006-2009 me­tais jis gy­nė šios ko­man­dos gar­bę ir 2009-ai­siais su "Lie­tu­vos ry­tu" iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos tau­rę, ta­po Bal­ti­jos ir Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gų čem­pio­nu, iš­ko­vo­jo Eu­ro­pos tau­rę ir bu­vo pri­pa­žin­tas nau­din­giau­siu fi­na­lo var­žy­bų žai­dė­ju. Tad ne­sis­te­bi­me iš­vy­dęs 207 cm ūgio krep­ši­nin­ką "Sie­mens" are­no­je ste­bin­tį bu­vu­sių ko­man­dos drau­gų le­mia­mas ko­vas.

Pažįstamų - visur

M.Pe­tra­vi­čių LŽ su­ti­ko per Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos fi­na­lo se­ri­ją ste­bint pa­sku­ti­nes, ket­vir­tą­sias, rung­ty­nes. Po jų Kau­no "Žal­gi­ris" pen­kio­lik­tą kar­tą ta­po ša­lies čem­pio­nu."Ga­lė­jo bū­ti il­ges­nė se­ri­ja, - dėl bu­vu­sių ko­man­dos drau­gų iš­gy­ve­no M.Pe­tra­vi­čius. - Toks tas krep­ši­nis: vie­nais me­tais vie­na ko­man­da su­žai­džia ge­riau, ki­tais - ki­ta. Ir ne­svar­bu, kaip klu­bas at­ro­do se­zo­no me­tu, - per fi­na­lus vis­kas pra­si­de­da iš nau­jo. To­dėl nie­ka­da ne­ga­li­ma nu­ra­šy­ti nė vie­nos ko­man­dos."Pa­žįs­ta­mų Ma­ri­jo­nas tu­ri ir "Žal­gi­ry­je" - su vie­nais jis drau­ge dir­bo rink­ti­nė­je, ki­ti žal­gi­rie­čiai su juo anks­čiau yra rung­ty­nia­vę "Lie­tu­vos ry­to" gre­to­se."Liū­džiu dėl drau­gų, žai­džian­čių Vil­niaus ko­man­do­je ir džiau­giuo­si sa­vo bi­čiu­liais žal­gi­rie­čiais. Drau­gai nie­kur ne­din­go, jie tik klu­bus kei­čia", - šyp­so­jo­si bu­vęs krep­ši­nin­kas.

Nelemtas "Eurobasket 2011"

Pe­ki­no olim­pia­do­je ir dvie­juo­se Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se rung­ty­nia­vęs M.Pe­tra­vi­čius pa­sku­ti­nį pa­si­ro­dy­mą rink­ti­nė­je il­gai pri­si­mins. 2011 me­tais Lie­tu­vo­je vy­ku­sio­se Eu­ro­pos pir­me­ny­bė­se rink­ti­nei jis pa­dė­jo tik per dve­jas rung­ty­nes, pen­kias ko­man­dos drau­gų dvi­ko­vas ste­bė­jo gu­lė­da­mas li­go­ni­nės pa­la­to­je, o le­mia­mas lie­tu­vių rung­ty­nes - jau nuo at­sar­gi­nių suo­le­lio Kau­no "Žal­gi­rio" are­no­je.2011-ai­siais krep­ši­nin­ką už­puo­lu­si re­ta li­ga - plau­čių mi­kroem­bo­li­ja - pri­ver­tė jį su­si­rū­pin­ti svei­ka­ta ir anks­čiau, nei ti­kė­jo­si, baig­ti spor­ti­nin­ko kar­je­rą.Vis dar ieš­kan­tis sa­vo­jo ke­lio M.Pe­tra­vi­čius skrai­do iš gim­ti­nės į JAV ir at­gal. Ari­zo­nos vals­ti­jo­je, ne­to­li Fi­nik­so, jis įsi­kū­rė su šei­ma - žmo­na Ber­na­det­te, ket­ve­rių sū­nu­mi Ma­ri­jo­nu ir rug­sė­jį dve­jų su­lauk­sian­čia du­kre­le Vik­to­ri­ja. M.Pe­tra­vi­čius šyp­so­da­ma­sis sa­ko, jog da­bar dir­ba tė­čiu, ir šis dar­bas jam la­bai pa­tin­ka. Nors apie šei­mos pa­gau­sė­ji­mo kol kas ne­pla­nuo­ja.

Sportuoja megėjiškai

-Ar labai pasikeitė jūsų gyvenimas pasitraukus iš krepšinio?

- Pa­si­kei­tė. Krep­ši­nio pa­siilgs­tu, bet jau su­si­tai­kiau su min­ti­mi, jog dau­giau to­kiu ly­giu žais­ti ne­be­ga­lė­siu. Da­bar džiau­giuo­si šei­ma, au­gi­nu du vai­kus. Juk ir be krep­ši­nio yra ma­lo­nu­mų.

-Bet sportuoti medikai jums leidžia?

- Spor­tuo­ju mė­gė­jiš­kai. Ap­si­lan­kau tre­ni­ruok­lių sa­lė­je, spor­to klu­be. Ka­da nors ir krep­ši­nį mė­gė­jiš­kai pa­žai­siu. Bet da­bar gy­ve­nu be krep­ši­nio.

-Ar psichologiškai buvo sunku sugromuluoti medikų verdiktą, jog krepšinį turite pamiršti?

- Juk gy­ve­ni­mas tę­sia­si ir be krep­ši­nio. Šiaip ar taip krep­ši­nin­ko kar­je­rą bū­čiau bai­gęs po po­ros ar tre­jų me­tų. Jei to­kį me­di­kų ver­dik­tą bū­čiau iš­gir­dęs 22 me­tų, bū­tų ne­pap­ras­tai su­nku. Ta­čiau kai tai įvyks­ta esant 32-ejų, leng­viau pri­imi gy­ve­ni­mo iš­šū­kius.

-Į depresiją nepuolėte?

- Ne. Vis­kas ge­rai (juo­kia­si). Gy­ve­nu nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, tik kad ne­ga­liu žais­ti pro­fe­sio­na­liai.

Sugrįžo į šeimą

-Jūsų gyvenimas slenka Amerikoje?

- Ne­sa­me ap­sisp­ren­dę, kur gy­ven­ti. Su žmo­na vis dis­ku­tuo­ja­me apie tai.

-Ar turite rimtų planų?

- Anks­čiau ar vė­liau no­rė­čiau dar­buo­tis krep­ši­ny­je. Lai­kas par­odys. Tu­riu įvai­rių min­čių. Ka­da ir kaip jas įgy­ven­din­siu, bus ma­ty­ti. O da­bar dau­giau­sia dir­bu tė­čiu.

-Sunku juo būti?

- Il­gą lai­ką krep­ši­nis ma­ne bu­vo ati­trau­kęs nuo šei­mos - ke­lio­nės, var­žy­bos, sto­vyk­los. To­dėl dirb­ti tė­čiu - vie­nas ma­lo­nu­mas. Kol vai­kai bu­vo ma­ži, žmo­na lei­do lai­ką su jais. Už tai len­kiu prieš ją gal­vą. Da­bar man leng­va - vai­kai di­des­ni (šyp­so­si). Be to, jau ga­liu grą­žin­ti šei­mai tai, ką iš jos bu­vau at­ėmęs dėl krep­ši­nio.

Rinktinei žaidėjų netrūksta

-Į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę grįžo treneris Jonas Kazlauskas. Kaip manote, kokios Lietuvių galimybės šių metų Europos krepšinio čempionate?

- Su­nku pa­sa­ky­ti. Kai ku­rie žai­dė­jai gy­do­si trau­mas, kai ku­rie jau bai­gia kar­je­rą rink­ti­nė­je. Ta­čiau Lie­tu­vos ko­man­da vi­sa­da, kad ir kaip su­nku jai bū­da­vo, Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se daž­niau­siai pa­si­ro­dy­da­vo gar­bin­gai. Lie­tu­vo­je ne­trūks­ta ge­rų jau­nų žai­dė­jų, ku­rie pa­pil­dys rink­ti­nę. Ma­nau, per at­ei­nan­čius pen­ke­rius me­tus bus la­bai įdo­mu. Man vi­sa­da bu­vo ma­lo­nu žais­ti rink­ti­nė­je. Te­ko lai­mė vyk­ti į olim­pia­dą, iš ten par­si­ve­žiau ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių. Juk kiek­vie­no spor­ti­nin­ko sva­jo­nė - da­ly­vau­ti olim­pia­do­je. Aš ją įgy­ven­di­nau.