Po išskirtinio triumfo Žibėnas turės įsižnybti, kad patikėtų "Ryto" prisikėlimu

Neįtikėtinu stiliumi FIBA Čempionų lygoje triumfavęs Vilniaus „Rytas“ po 17 metų pertraukos iškovojo tarptautinio turnyro titulą. Tuo metu bene pagrindinis istorinio pasiekimo architektas Giedrius Žibėnas tryško džiaugsmu, išskyrė šios pergalės svarbą ir nerado atsakymų paaiškinti komandos prisikėlimą, rašo "Delfi Sportas".

Šeštadienio vakarą Badalonos Olimpinėje arenoje nusileido Čempionų lygos finalo ketverto uždanga. Kovoje dėl trofėjaus „Rytas“ per pratęsimą dramatiškai 92:86 palaužė Mindaugo Kuzminsko ir Luko Lekavičiaus atstovaujamą Atėnų AEK.

Vilniečiai per pagrindinį rungtynių laiką pirmavo kiek mažiau nei minutę pačioje jo pradžioje. Savo ruožtu Graikijos ekipa jau pirmajame kėlinyje įgijo dviženklę persvarą, o po ilgosios ilgosios pertaukos varžovus triuškino net 20 taškų skirtumu.

Vis dėlto Lietuvos vicečempionai nepasidavė – viso lemiamo ketvirčio metu mažino deficitą, kol likus 19 sekundžių Simonas Lukošius realizavo tritaškį, kitoje atakoje Lukas Lekavičius nepataikė iš po krepšio ir komandos persikėlė į pratęsimą.

Įspūdingai iš pelenų pakilęs „Rytas“ per papildomas 5 minutes rungtyniavo lyg iš natų ir galiausiai triumfavo. Maža to, sudėjus ketvirtojo kėlinio ir pratęsimo rezultatus, sostinės ekipa didįjį finalą užbaigė svarbiausią atkarpą laimėdami net 47:23.

„Neturiu atsakymo ir nežinau, kada turėsiu, – pokalbį su Lietuvos žurnalistais pradėjo G. Žibėnas, paprašytas paaiškinti sunkiai suvokiamą sugrįžimą. – Jau daug kam sakiau, kad reikės iš ryto atsikelt ir suprasti, ar iš tikrųjų viskas taip baigėsi, gal įsižnybti. Panašu, kad tai yra realybė, medalis kabo, „Ryto“ vardas vėl skamba pačiu garsiausiu būdu po 17 metų.

Žiauriai smagu prie tos istorijos prisiliesti.Visų žaidėjų, kurie šį sezoną žaidė „Ryte“, vardai bei pavardės greičiausiai bus įrašyti auksinėmis raidėmis ir tikrai nuguls į istoriją. Labai didžiuojuosi žaidėjais, su tokia patirtimi iš pirmo karto laimėti finalo ketvertą. Iš pradžių gal atrodė, kad esame išsigandę, bet turbūt viso sezono paveikslas buvo šiandien aikštelėje.

Kai mums yra sunku, mes nepalūžtame, kai mūsų išreikštiems lyderiams nesiseka, kažkas perima estafetę. Labai svarbus dalykas viso sezono metu, kad niekas, kaip bebūtų sunku, panikos nerodė. Mes pasidarėme savo kambariuką, kuriame neleido įeiti niekam, kas panikuoja. Manau, kad šiandien toks paveikslas ir matėsi pačioje tinkamiausioje scenoje.“

Pagrindiniu „Ryto“ herojumi šiose rungtynėse tapo Simonas Lukošius – debiutinį sezoną Vilniaus ekipoje žaidžiantis 23-ejų metų puolėjas surinko 23 taškus (1/2 dvit., 7/10 trit.) ir 23 naudingumo balus bei atsiėmė finalo ketverto MVP statulėlę. 

„Va tą ir sako apie mus šį sezoną – vakar jis buvo išimtas, nesuradome jo, gal dėl gynybos, tačiau šiandien jis atrado metimą, žaidėjai patys jo ieškoti pradėjo, – mintimis į ketvirtadienį vykusį pusfinalį nusikėlė komandos vyriausiasis treneris. – Patikėkite manimi, mes jokių papildomų derinių, išskyrus paskutinį, kurį ryte pasiruošėmė... Neturiu žodžių.

Šįmet esame tokia jau komanda, kurioje tikėkis netikėto iš to žaidėjo, kuris gal kažkur šone būna. Simas jau tokios antrosios ar trečiosios rungtynės. Tačiau nenoriu kalbėti apie vieną žaidėją, nes tai visos komandos nuopelnas. Niekas nepanikavo, o jei ir buvo panika kažkada sezono metu, mes ją labai apsitvėreme tokia sienele ir neįleidome nieko, kas galėtų paniką įnešti.“

G. Žibėnas šeštadienio vakarą iškovojo jau trečią titulą būdamas „Ryto“ strategu – prieš tai jis 2022 m. bei 2024 m. į viršų kėlė Lietuvos krepšinio lygos trofėjus, o dabar savo apdovanojimų kolekciją papildė ir Čempionų lygos nugalėtojų taure.

„Daug... Niekas jau jo neatims, tas yra smagiausia, – paprašytas pasidalinti savo emocijos, teigė specialistas. – Aišku, čia nėra net ką lyginti su LKL titulu. Visi trofėjai yra brangūs ir žiauriai įsimintini, bet tai yra ką padarėme Europoje tarp tokių komandų. Kai pagalvoji, kokias ekipas mes palikome už nugaros... Šiurpas eina, reikės laiko suvirškinti tai, kas atsitiko“.

Titulą iškovojęs Vilniaus klubas galiausiai nutraukė užsitęsusią sausrą tarptautinėje scenoje. Tuometis „Lietuvos rytas“ du kartus tapo Europos taurės čempionu – 2005 m. ir 2009 m., bet nuo tada sekė jau daugiau nei 17 metų trukęs laukimas.

Primename, kad ketvirtadienį Badalonos Olimpinėje arenoje prasidėjusiame Čempionų lygos finalo ketverte sostinės ekpa pusfinalyje kiek netikėtai 87:69 įveikė sunkią kelio traumą patyrusio Roko Giedraičio atstovaujamą Tenerifės „La Laguna“.

Nuo 2020 m. šiame turnyre dalyvaujantis „Rytas“ per šešerius metus dar nebuvo pasiekęs nė ketvirtfinalio, o dabar ne tik tapo čempionu, bet ir užsitikrino solidžią piniginę premiją – pirmenybių nugalėtojams atitenka 600 tūkstančių eurų čekis.

Pokalbio su Lietuvos žurnalistais metu G. Žibėnas taip pat apžvelgė penkerių metų kelią triumfo europiniame turnyre link, prakalbo apie didėjančią „Ryto“ sirgalių bendruomenę, įvertino trofėjaus svarbą ir galiausiai atskleidė savo šventimo būdą.

– Prieš penkerius metus, kai jūs perėmėte „Ryto“ vairą, komanda tikrai buvo dugne. Nuo ko pradėjote kurti šitą „Rytą“, apie kurį kalbame dabar? Koks buvo jūsų indėlis?

– Tais labai dar buvo daugiau plaukų, mažiau žilų. Atrodo, kad tai vyko seniai, nes labai daug pasikeitė nuo to, ko pradėjome. Nuo ko pradėjome? Nuo tikėjimo žaidėjais, vietiniais krepšininkais, nuo kitokios emocijos, kantrybės ir to žingsnis po žingsnio. Statėme, statėme. Užvakar tas pats Gytis Radzevičius pasveikino, jis labai daug prisidėjo prie to statymo, labai daug plytų pridėjome.

Tai yra ir jo, ir Margirio Normanto, ir Georgio Dedo nuopelnas. Daug kas buvo su mumis, kai kantriai statėme. Labai gaila, kad kartais visas juodas darbas sprendžiamas rezultatais, ar tas medalis yra, ar ne. Pasikartosiu, kad darome tą patį kasdienį darbą ir darysime jį toliau. O kaip bus, pamatysime – trečiadienį rungtynės Kėdainiuose. 

– Pirmąjį titulą Vilniaus arenoje iškovojote prie 2,5 tūkst. sirgalių, o šiandien Badalonoje „Ryto“ aistruolių skaičius buvo panašus. Ar galite paaiškinti kaip ši sirgalių bendruomenė ir apskritai visa šeima augo?

– Augo tikėjimas, augo atributikos pardavimai, augo šalikų skaičius, augo pakabukų ant automobilių veidrodėlių skaičius. Po šios pergalės matau, kad Vilniaus ant tų veidrodėlių tikrai dominuos. 

– Ar po dviejų kėlinių reikėjo įnešti ramybės į komandą?

– Šiandien buvo kaip susuktas filmas. Didelių taktikų nedarėme, tik žinojome, kad mes negalime išeiti iš šių rungtynių žinodami, kad pralaimėjome jas dėl atšokusių kamuolių, kad Jamesas Nunally būdamas 36-erių metų eina ir nuo galvos kamuolius nusiiminėja. Mes negalime taip pralaimėti tokių rungtynių. Galime kautis, griūti, gauti alkūnių ar kraujo pralieti, bet turime išeiti ramia galva, kad padarėme viską. Toks buvo mentalitetas.

Ketvirtojo kėlinioje pradžioje pakeitėme mažytį skirtumą gynyboje, gal tas pasiteisino, bet jokiais būdais nenoriu tam skirti laurų. Žaidėjai padarė tą, ką padarė. Nulaužėme rungtynes per tempą, reikėjo vienos atkarpos ir ji įvyko. Žinojome, kad varžovai žaisdami gražų krepšinį jaučiasi labai gerai, bet išlaukėme to momento, kai jiems kažkas nepavyks ir tada jie sulūžo.

– Ką galite pasakyti apie kapitoną Artūrą Gudaitį?

– Pagarbą jaučiu. Tai, ką padarė jis sezono viduryje pasilikdamas su mumis, kai buvo labai prasta atkarpa, ypač gruodžio mėnesį, kai Gytis Radzevičius išvažiavo, kai Martynas Paliukėnas gavo traumą. Buvo labai daug blogų atkarpų, bet jis, kaip kapitonas ir mūsų tėvas rūbinėje, išliko tuo, kas išliko, tos patirties mums, neslėpsiu, reikia šį sezoną. Smagu, kad tokį žaidėją turime, bet dar smagiau, kad iš tokios scenos kiekvienas mūsų jaunas žaidėjas išsiveža begalę patirties. Ją turėsime naudoti bent jau ateities kovoms.

– Du LKL titulai per pastaruosius ketverius metus, bet Europa visada būdavo ta pilka zona. Koks dabar jausmas išpildžius trūkstamą pasiekimą? 

– Žinote, pasakysiu atvirai, „Top-16“ yra neblogas pasiekimas, o pastovus verkimas, kad mes iš to etapo neišeiname. Taip, yra galimybės ir panašiai. „Top-8“ yra labai daug pagal visą logiką, kurią pralenkėme ir patekome į finalo ketvertą, įrodėme ir niekas iš mūsų to neatims. Šįmet tikrai buvo sėkmės, nieko neslėpsiu, bet nežinau ar sėkmė prieš Tenerifės ekipą laimėti, tikrai talenti ir atletiški, kas mums šį sezoną daugeliu atveju buvo neparanku. Nelūžome, nepasidavėme, išlikome kartu ir nusipelnėme teisės gerai pašvęsti. Artūras Gudaitis po rungtynių sakė, kad tik nemirkite niekas šiandien.

– Kaip švęsite?

– Nuo 2014 m. valausi ir nė vieno alaus gurkšnio neturėjau, bet vyno tai tikrai, gal kažkokį ispanišką, baltą. Du butelius tai tikrai, trys šiek tiek daugoka, bet proga neeilinė.