Predragas Danilovičius: "Dešimt metų - tai daug"

Predragas, Saša, Aleksandras. Šiais trim vardais iki šiol šaukiama serbų krepšinio legenda Danilovičius. Praeityje krepšininkas, o dabar Belgrado "Partizan" klubo viceprezidentas yra smarkiai susijęs su Lietuva. O labiausiai su Lietuvos krepšininkų ir sirgalių ašaromis.

Jaunesniajai kartai nežinomas P.Danilovičius kartu su Aleksandru Džordževičiumi, Željko Rebrača, Vlade Divacu, Dejanu Bodiroga, Miroslavu Beričiumi, Žarko Pašpalju, Zoranu Savičiumi, Saša Obradovičiumi kūrė auksines buvusios Jugoslavijos pergales krepšinio aikštelėje. Ir darė tai su tokia ugnimi, kad prabėgus 11 metų nuo krepšininko, pravarde Voras, karjeros pabaigos prieš jį galima nulenkti galvą.

Pateikiame sutrumpintą P.Danilovičiaus interviu Serbijos spaudai.

"Dešimt metų - tai daug. Per dešimtmetį pavyko daug ką nuveikti. Prisimenu kiekvienus metus, ką veikiau, ką dariau, kai nustojau žaisti krepšinį. Pagrindinis dalykas, dabar esu labiau patyręs nei tada prieš dešimtį metų, kai pradėjau dirbti, o ne žaisti krepšinį. Tačiau, kai domiesi krepšiniu, visada lieki jo sukūryje. Skirtumas tas, kad sėdžiu kėdėje, o ne bėgu. Bet vis tiek galvoju", - sakė 41-erių P.Danilovičius.

- Esate vienas iš dabartinio "Partizan" kūrėjų. Kaip pavyko sukurti "Partizan" mitą? - paklausėme.

- Klystate, jei galvojate, kad "Partizano" ateitis kūrėsi vos dešimtį metų. Tai buvo pradėta kurti daug seniau. Kiekviena karta smarkiai prisidėjo prie klubo kūrimo. Būtų nesąžininga prisiimti visą garbę nuo tų žmonių, kurie per visą komandos gyvavimo istoriją prisidėjo savais darbais. Kiekvienas ekipos gyvenimo etapas turi savo herojus - žaidėjus, trenerius, administracijos darbuotojus. Taip yra jau 11 metų, kol dirbu čia. O kaip bus vėliau, pamatysime. Vieną dieną, kai manes nebebus, šioje kėdėje sėdės kas nors kitas.

- Kai kurie krepšininkai baigę karjeras tampa treneriais arba dirba klubo vadyboje. Nebuvo baisu pradėti naują gyvenimo etapą?

- Neturiu nieko, ko turėčiau bijoti. Nebijojau. Galbūt kažko nežinojau, bet nebijojau. Tiesiog taikiau tai, ką mačiau užsienyje ir kas buvo priimtina Serbijoje. Be abejonės, galbūt ne viską galimą įgyvendinti dėl klimato, ekonomikos, mentaliteto skirtumų su kitomis šalimis, kuriose žaidžiau. Tačiau viena žinojau - visada yra svarbu geri santykiai tarp žaidėjų, trenerių, klubo vadovų.

Jei esi geras žaidėjas, tai nereiškia, kad būsi geras treneris ar vadybininkas. Yra trenerių, kurie nebuvo gerais krepšininkais, tačiau dabar - aukščiausio lygio strategai. Ir dar vienas pavyzdys - Željko Obradovičius - fenomenas, galintis būti geriausiu ir aikštelėje, ir ant atsarginių suolelio.

Su Željko tenka dažnai bendrauti. Jis tiesiog nuostabus.

- Kokią "Partizan" ateitį regite?

- Gerą. Kai pernai patekome į Eurolygos finalinį ketvertą Paryžiuje aš labai džiaugiausi. Mes - finaliniame ketverte! Kas būtų pagalvojęs. Arba šįmet, kai prasimušėme į Top-16 etapą. Juk mes augame, augame kaip komanda. Man gaila, kad Belgradą palieka Janas Vesely, tačiau, manau, NBA jį lydės sėkminga karjera. Jis tam subrendo.

- Žinome, kad nemėgstame kalbėti apie savo karjerą.

- O kam apie ją kalbėti? Niekada apie tai nekalbu. Juk yra viskas surašyta, viską galima rasti. Tik todėl ir nemėgstu nieko sakyti, pasakoti. Per savo karjerą sutikau daug žmonių, turėjau gerus komandos draugus. Aš esu palaimintas, kad man teko treniruotis su legendiniu Draženu Petrovičiumi, kad mane treniravo geriausi pasaulio treneriai. Tik tiek galiu pasakyti.

- Ką manote apie Serbijos krepšinio talentus? Kokia ateities vizija?

- Vizijoje - tik geriausios perspektyvos. Pažiūrėkite, kiek aplink vaikinų, kurie yra itin perspektyvūs. Turime stiprią krepšinio mokyklą, pajėgią lygą. Netobulėti neįmanoma. Serbijos rinktinė tikrai tęs pergalių kelią. Tikiu, jog nelaimėti neįmanoma. Senąją gvardiją keičia naujoji. Pažiūrėkite, kiek kartų pasikeitė nuo mūsų laimėjimų? Bent dvi. Ir jau nauja karta netrukus belsis į duris.

P.Danilovičius su buvusios Jugoslavijos vyrų krepšinio rinktine iš viso iškovojo keturis aukso, po vieną sidabro ir bronzos medalius. Gynėjas dukart laimėjo Eurolygą, po kartą Italijos taurę ir Supertaurę, keturis kartus tapo Italijos čempionu, dukart virš galvos kėlė Jugoslavijos taurę, kartą Koračo, vieną kartą laimėjo Jugoslavijos čempionatą.

1992 m. buvo pripažintas naudingiausiu Eurolygos krepšininku, 1998-aisiais Italijos lygos geriausiu žaidėju bei geriausiu Europos krepšininku (Mr. Europa).

Per savo karjerą vilkėjo keturių klubų aprangas - Belgrado "Partizan" (Serbija), Bolonijos "Virtus" (Italija), "Dallas Mavericks" (NBA) ir "Miami Heat" (NBA).

Karjerą baigė 2000-aisiais tuometiniame Bolonijos "Kinder" klube.

2000 m. "Kinder" komanda su P.Danilovičiumi buvo atvykusi į Vilnių, kovoti Saportos taurės turnyro pusfinalyje. "Lietuvos ryto" klubas rungtynėse namie 70:60 nugalėjo Bolonijos komandą.

Po rungtynių tuo metu tik profesionalaus krepšininko karjeros laiptais kilęs Arvydas Macijauskas pareiškė, jog iš Predrago Danilovičiaus liko tik pavardė. Ši jaunojo klaipėdiečio frazė apskriejo visą Europą.

Dabar, prabėgus vienuolikai metų, karjerą taipogi baigusio A.Macijausko frazė tik įrodo, kad laikas nestovi vietoje, o išeinančius krepšinio talentus visada pekeis kiti, stipresni žaidėjai.