R.Brazauskas: krepšinio kamuolius skaičiuosiu baigęs karjerą

„Europos krepšinio čempionatas Lenkijoje buvo paskutinis mano karjeroje“, – be jokio apmaudo ištarė 49-erių tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas Romualdas Brazauskas.

„Paskutinis Europos čempionatas mano karjeroje“ skamba tarsi graudus atsisveikinimas. Jums nė kiek neliūdna dėl to?

Realiai žiūriu į šią situaciją. Kiekvienam ateina ta vadinamoji pensija. Kol kas nejuntu jokio liūdesio, nes ką tik prasidėjo naujas krepšinio sezonas ir prieš akis daug varžybų. Savo tarptautinę karjerą tikiuosi baigti kitais metais pasaulio čempionatu.

Kodėl tokia ankstyva pensija?

Iki šiol egzistavo nerašyta taisyklė, kad 50-mečio sulaukę tarptautinės kategorijos teisėjai nekviečiami į oficialiąsias rungtynes. Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) artimiausiu metu ketina šią nerašytą taisyklę įteisinti oficialiai.

Kodėl būtent tokia amžiaus riba?

Sunku pasakyti, kokie pagrindiniai argumentai. Gal dėl to, kad dauguma tokio amžiaus žmonių baigia savo karjerą. Tačiau žmogus žmogui nelygu – vieni fiziškai ir morališkai stipresni išlieka ilgiau, kitiems tas laikas ateina net ir nesulaukus 50-ies.

Kaip tarptautinės kategorijos teisėjai atsisveikina su savo karjera?

Kažkokios atsisveikinimo tradicijos nėra. Tai individualus dalykas. Kai kurie teisėjai, kaip ir žaidėjai, surengia atsisveikinimo rungtynes. Man šis atsisveikinimas reiškia tik tai, kad neteks teisėjauti po dvejų metų Lietuvoje vyksiančiame Europos vyrų krepšinio čempionate. Tačiau tai nėra atsisveikinimas su teisėjo švilpuku. Todėl specialaus atsisveikinimo nebuvo.

Ar neturite įpročio registruoti, kiek ir kokioms rungtynėms esate teisėjavęs?

Anksčiau vedžiau tokią apskaitą. Tačiau vėliau pamečiau skaičių. Galiu tik pasakyti, kad per metus tenka teisėjauti apie 100 rungtynių – oficialių ir draugiškų. Labiausiai įsimenu svarbiausių čempionatų finalines rungtynes. Teisėjavau trijuose olimpinių žaidynių finaluose – viename moterų ir dviejuose vyrų, taip pat neseniai Lenkijoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionato finale. Taip pat teko dalyvauti vienuolikoje Eurolygos finalų ir švilpti per šešerias finalines rungtynes. O kiek kartų teisėjavau Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finaluose – tikriausiai niekada nesuskaičiuosiu.

Kvietimas teisėjauti finaluose – geriausias teisėjo darbo įvertinimas?

Be jokios abejonės.

FIBA teisėjas esate nuo 1987 metų. Tikriausiai dabar jau net neprisimenate, kas yra starto jaudulys?

Starto jaudulys visada būna, kad ir kokios varžybos lauktų. Tačiau jis skirtingas: vienoks – prieš lengvas rungtynes, kurių baigtis yra daugmaž aiški, kitoks – prieš labai atsakingas ir sunkias rungtynes. Tas jaudulys priklauso ir nuo teisėjo patirties. Kuo labiau esi patyręs, tuo greičiau atsikratai rungtynių pradžioje tvyrančio jaudulio.

Kas teisėją labiau vargina – fizinis krūvis ar psichologinė įtampa?

Galbūt labiau psichologinis krūvis. Tačiau kai rungtynės būna sunkios, emocingos, ilgos, su pratęsimais, reikalaujančios didelių fizinių jėgų, tai atsiliepia ir organizmui – jautiesi fiziškai išsekęs.

Ar jau esate radęs veiksmingą būdą, kaip tą nuovargį įveikti?

Tų būdų yra daug – ir pasiruošimas, ir vidinis nusiteikimas... Per daugelį metų išmoksti su tuo susitvarkyti „ekonomiškai“ ir tą krūvį lengviau užsikrauni ant savo pečių. Aiškiau tariant, žinau, kada reikia mažiau dėmesio kreipti į vienus ar kitus dalykus, nesinervinti susiklosčius vienokiai ar kitokiai situacijai. Tai palengvina darbą.

Ką teisėjui reiškia pasiruošti rungtynėms?

Tą patį, ką ir žaidėjui, – gerai išsimiegoti, nebūti fiziškai pavargusiam. Aišku, prieš pat rungtynes svarbi ir tinkama mityba. Kai laukia tarptautinės varžybos, turi į susitikimo vietą atvykti prieš dieną. Juk maža kas gali nutikti kelyje. Ačiū Dievui, man dar nebuvo pamaišę nei oro sąlygos, nei aviatorių streikai ar kitos nepalankios aplinkybės, tačiau mano kolegoms buvo nutikę visko. Kitas dalykas – atvykus iš anksto, lengviau atsiriboti nuo savų problemų ar jau bent sumažinti rūpesčius ir susitelkti į savo darbą.

Ar turite kokių nors darbą palengvinančių prietarų?

Kažkokių ypatingų prietarų ar talismanų neturiu. Greičiau tai savotiškos taisyklės, kurių visada stengiuosi laikytis. Vieną kartą pabandai, ir jei paskui gerai pasiseka, taip stengiesi elgtis ir kitą kartą. Pavyzdžiui, niekada į lagaminą pirmiau nesidedu kojinių, o paskui marškinių. Fizinio apšilimo pratimus irgi atlieku pagal tam tikrą nusistovėjusią ir pasiteisinusią tvarką.

Prieš kiek laiko paprastai sužinote, kur teks teisėjauti?

Būna įvairiai. Į didelius turnyrus paprastai pakviečia prieš tris–penkis mėnesius, o į vienetines Eurolygos varžybas – prieš dvi savaites. Iš pradžių kviečia į čempionatus, ir tik prieš dieną sužinai, kokioms rungtynėms teisėjausi.

Dažniau teisėjaujate Lietuvoje ar užsienyje?

Žinoma, pagrindinis mano darbas Lietuvoje, užsienyje – gal tik trečdalis visų rungtynių.

Ar per savo karjerą dažnai išgirsdavote nepagrįstų pretenzijų?

Aišku, tokių dalykų pasitaikydavo. Dažnai nebūdavo, bet tai, manau, normalu. Tačiau jų nesistengiu išlaikyti savo atmintyje. Jei viską stengčiausi prisiminti, galva plyštų. Priekaištai paprastai išlieka tą dieną ar kokias dvi, galbūt savaitę, o paskui ateina kitos rungtynės ir vėl – naujas pasiruošimas, nauja informacija, tad tie nepagrįsti dalykai pasimiršta.

Ar ginčus su žaidėjais visuomet lengvai pavyksta užgesinti?

Tokių ginčų pasitaiko neretai. Tačiau mes žinome, kokie tie ginčai turi būti. Greičiau tu nesiginčiji – paprasčiausiai atlieki savo darbą taip, kaip to reikalauja taisyklės: trumpai ir aiškiai žaidėjui ar treneriui paaiškini, ir viskas. Jei į tokį paaiškinimą sulauki agresyvesnio atsako, ištrauki kitą ginklą – techninę pražangą.

Per rungtynes paprastai dirba trys teisėjai. Ar su jais tenka leistis į diskusijas dėl aikštelėje įvykusių klaidų, aiškintis kitokius neaiškumus?

Tai nutinka labai retai. O jeigu kitų teisėjų nuomonės išsiskiria, galutinį sprendimą priima vyriausiasis teisėjas.

Ar jums yra tekę po rungtynių kuo greičiau sprukti iš salės?

Tai nutinka nedažnai ir dažniausiai nelauktai, bet yra tekę tai patirti. Paprastai prieš kiekvienas rungtynes visi teisėjai aptaria jų eigą, tačiau niekada negalvojame apie ekstremalius dalykus. Jie pradeda aiškėti tik rungtynių metu. Jei sirgaliai pasirodo aršūs ar vietos komanda nedraugiškai nusiteikusi ir dar klostosi šeimininkų komandai nepalankus rezultatas, tada tenka kuo greičiau pasišalinti iš salės.

Kokios šalies sirgaliai yra agresyviausi?

Anksčiau aršumu garsėjo graikai, tačiau šiuo metu, manyčiau, sudėtingiausia padėtis Belgrade. Serbų sirgaliai leidžia sau į aikštelę švaistyti monetas, žiebtuvėlius ir kitokius daiktus. Teko ir man tai pajusti. Tačiau labiausiai buvau nukentėjęs prieš kelerius metus Klaipėdoje. Tada chuligano sviesta alaus skardinė man pataikė tiesiai į galvą. Laimė, nesužalojo, tačiau buvau aplietas alumi.

Kai žaidžia jūsų mėgstama komanda, ar tampate atlaidesnis smulkioms žaidėjų klaidoms?

Tikrai ne. Kai teisėjauji, nematai, kuri komanda yra tavo ir kuri – ne. Susikoncentruoji tik į rungtynes.

Kai nereikia teisėjauti, ar mieliau sėdite salėje, ar einate apžiūrėti miestą?

Stengiuosi pamatyti, jei įmanoma, visas rungtynes. Kai turiu teisėjauti tą patį vakarą, tada visų rungtynių nežiūriu, nebent ateinu į antrąją jų dalį.

Įsivaizduoju, kad jūs rungtynes žiūrite kitaip nei eiliniai sirgaliai?

Be abejo. Man labiau rūpi tų komandų žaidimo braižas, įdomu susipažinti su žaidėjais, jei anksčiau tos komandos nesu matęs, stebėti teisėjų darbą. Tai man praverčia teisėjaujant.

Ar manote, kad komandai labai svarbu, kas bus rungtynių arbitras?

Manau, kad taip. Neretai prieš rungtynes treneriai atlieka tam tikrą žvalgybą, norėdami išsiaiškinti, kas teisėjaus. Įtariu, jie tai praneša žaidėjams ir paaiškina, kad tas teisėjas yra labai griežtas ir neverta su juo veltis į diskusijas, nes užsidirbsite techninę pražangą, o anas leidžia ir grubiau žaisti.

Kuris teisėjavimas jums įsimintinesnis – pirmas ar paskutinis?

Visi išlieka atmintyje ir yra vienaip ar kitaip svarbūs. Pati pradžia visuomet svarbi, o ką tik įvykęs Europos čempionatas įsimins kaip mano svajonės – teisėjauti Europos čempionato finale – išsipildymas. Iki tol tokio masto čempionato finale nebuvau teisėjavęs.

Kada buvo pirmasis kartas?

Tai buvo tarpklasinės varžybos Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią ir pats esu baigęs. Lankiau krepšinio treniruotes, kai kartą mokytojas davė švilpuką ir liepė teisėjauti. Tada man buvo trylika.

Jau tada pagalvojote, kad tai įdomus darbas?

Tada toli į ateitį dar nemąsčiau. Man svarbiausia buvo žaisti krepšinį. Kad savo ateitį susiesiu su teisėjo darbu, suvokiau gerokai vėliau. Šis suvokimas atėjo gana spontaniškai. Įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, tikėdamasis tapti treneriu. Tačiau gyvenimas pasisuko šiek tiek kitaip. Žaidžiau antrojoje „Šviesos“ komandoje ir retkarčiais teisėjaudavau. Tačiau suderinti du dalykus ilgainiui tapo sudėtinga. Teko rinktis. Pasirinkau arbitro darbą.

Ką jums kaip žmogui davė šis darbas?

Tiesiog nukreipė mano gyvenimą prasminga linkme, praplėtė akiratį, leido pažinti pasaulį. Teisėjavimas – visas mano gyvenimas. Jei reikėtų rinktis iš naujo, vėl lipčiau į tas pačias roges.

Ar iš teisėjavimo galima gerai uždirbti?

Priklauso nuo to, kokiame lygyje sukiesi. Jeigu tarptautiniuose vandenyse – taip, tačiau vietiniuose čempionatuose didelių turtų nesusikrausi, nors yra tokių, kurie iš to gyvena.

Ką veiksite baigęs karjerą?

Liksiu ir toliau netoli teisėjavimo. Manau, patirties turiu sukaupęs pakankamai ir mielai ją perduosiu jaunesniems kolegoms. Lietuvoje yra nemažai gabių teisėjų, kurie ateityje garsins Lietuvos vardą. Vienas iš jau pasižymėjusių – Tomas Jasevičius. Džiaugiuosi prisidėjęs prie jo karjeros. Šiuo metu dar einu Baltijos krepšinio lygos (BBL) direktoriaus ir Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos viceprezidento pareigas.

Ar dabar pats žaidžiate krepšinį?

Man patinka žaisti krepšinį, bet tai darau tik vasarą. Bėgant metams didėja tikimybė patirti traumą. Todėl nenoriu savo karjeros pabaigoje dėl to praleisti kelių mėnesių. Anksčiau labai mėgau ir tenisą, tačiau dabar gydytojai patarė jo atsisakyti, nes per daug didelis krūvis keliams. Baigęs karjerą, būtinai žaisiu tenisą.

Kuo užsiimate laisvalaikiu?

Kad jo turiu labai mažai. Lietuvoje rungtynės dažniausiai vyksta savaitgaliais. Tad tokių dienų, kurias galėčiau skirti sau ir šeimai, lieka labai nedaug.

Dėl to nesulaukiate priekaištų iš savo žmonos Saulės?

Esu laimingas, kad mano žmona visuomet mane suprato ir su tokia situacija susitaikė. Dėl to jokių problemų tarp mūsų nekyla.

Ar dažnai į čempionatus vežatės ir žmoną?

Labai retai.

Nenori ji ar jūs?

Ne visur galima važiuoti kartu, be to, mes kažkaip suprantame vienas kitą – ir ji nesiveržia, ir aš nekviečiu. Manau, tai trukdytų darbui. Juk negali atsivežti žmoną ir palikti ją viešbutyje likimo valiai. Be to, seniau netgi buvo negalima į oficialiuosius turnyrus vykti su žmonomis. Kita vertus, mes kartu jau esame buvę Brazilijoje, JAV, Japonijoje, Libane, Honkonge, Kinijoje, Australijoje, jau nekalbant apie Europą.

Ar jūsų šeimoje yra daugiau žmonių, susijusių su sportu?

Ne. Mano žmona – anglų kalbos specialistė, o dukros, abi ištekėjusios šią vasarą, yra ekonomistės. Jaunėlė, 25-erių Giedrė, dirba pagal specialybę. O vyresnioji, 29-erių Eglė, ištekėjo už argentiniečio ir šiuo metu gyvena Japonijoje. Dabar su žmona laukiame, kada jos mums padovanos anūkų.

Kokių suvenyrų paprastai parsivežate iš svečių šalių?

Kai pradėjau teisėjauti finaluose, ėmiau rinkti kamuolius, kuriais žaidė krepšininkai. Ant vienų puikuojasi kitų teisėjų autografai, ant kitų – tik įrašai, kada ir iš kokios vietos jie parsivežti. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek jų dabar turiu – trisdešimt ar daugiau. Kai baigsiu karjerą, atsisėsiu ir kruopščiai juos suskaičiuosiu.