R.Giedraitį grūdina autoritetai

20 me­tų šiau­lie­tis „Šiau­lių“ ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to ko­man­dų krep­ši­nin­kas var­žy­bo­se prieš sa­vo au­to­ri­te­tus Ro­kas GIED­RAI­TIS žai­džia rim­tas ir su­si­kau­pęs. Iš tie­sų jis yra links­mas ir šmaikš­tus. Drau­gai jį ver­ti­na už ge­rą hu­mo­ro jaus­mą.

Šiau­lie­tis

R. Gied­rai­tis gi­mė ma­mos gim­to­jo­je Tau­ra­gė­je. Su tė­vais į Šiau­lius per­si­kė­lė bū­da­mas dve­jų. Tė­tis Ro­ber­tas Gied­rai­tis – krep­ši­nin­kas ir tre­ne­ris, žai­dęs „Šiau­lių“ klu­be, šiuo me­tu yra šio klu­bo tre­ne­rio asis­ten­tas.

„Su Šiau­liais ma­ne sie­ja il­ga­me­čiai mo­kyk­los drau­gai, ku­rie nė­ra nei krep­ši­nin­kai, nei spor­ti­nin­kai, ta­čiau juos bran­gi­nu“, – sa­ko Ro­kas Gied­rai­tis.

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ją bai­gęs R. Gied­rai­tis da­bar Šiau­lių uni­ver­si­te­te tre­čia­me kur­se stu­di­juo­ja kū­no kul­tū­rą ir spor­to va­dy­bą.

Pa­vel­dė­jo „krep­ši­nin­ko ge­ną“

R. Gied­rai­tis krep­ši­niu ža­vė­tis pra­dė­jo dar vai­kys­tė­je. „Ma­no pir­ma­sis au­to­ri­te­tas – tė­tis. Tur­būt, pa­vel­dė­jau „krep­ši­nin­ko ge­ną“, – sa­ko žai­dė­jas.

Krep­ši­nin­kas aug­da­mas ma­tė, kaip žai­džia jo tė­tis Ro­ber­tas, kaip jis tre­ni­ruo­ja ki­tus. „Vi­są lai­ką kir­bė­da­vo, kad ir aš steng­siuo­si, kad ir aš žai­siu, ir man pa­vyks“, – pri­si­me­na R. Gied­rai­tis.

Ste­bė­ti tė­čio į rung­ty­nes jis ei­da­vo su ma­ma, vė­liau – su bend­rak­la­siais. „Krep­ši­nis man vi­sa­da bu­vo kaž­kas ne­pap­ras­ta, kaž­kas, kas stip­riai su­ju­din­da­vo šir­dį. Man krep­ši­nis yra vi­sas gy­ve­ni­mas“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

„Krep­ši­nin­ku ta­pau tik tė­čio dė­ka. Tai jis ma­ne dar 7 me­tų nu­ve­dė į krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes ir man ne­be­li­ko, iš ko rink­tis“, – nu­si­šyp­so.

Ro­kas ma­no, kad ga­li tap­ti ge­ru krep­ši­nin­ku, jei tik tu­ri pa­kan­ka­mai no­ro ir už­si­spy­ri­mo.

R. Gied­rai­čiui ant­ras au­to­ri­te­tas po tė­čio yra krep­ši­nin­kas Min­dau­gas Žu­kaus­kas. „Iš tė­čio ir šio žmo­gaus mo­kiau­si žais­ti krep­ši­nį ne tik aikš­te­lė­je, bet ir už jos ri­bų“, – sa­kė Ro­kas.

Au­to­ri­te­tai grū­di­na

Dvi­de­šimt­me­čiui R. Gied­rai­čiui daž­nai ten­ka žais­ti prieš vy­res­nius krep­ši­nin­kus, ku­rie dar vai­kys­tė­je bu­vo jau­nuo­lio au­to­ri­te­tai.

„Jaus­mas bū­na įdo­mus, – šyp­so­si vai­ki­nas. – Ži­nau, kad prieš ma­ne sto­vi la­biau pa­ty­ręs ir vis­ko ma­tęs krep­ši­nin­kas: Ša­rū­nas Ja­si­ke­vi­čius ar Kšyš­to­fas Lav­ri­no­vi­čius, ku­rį vai­kys­tė­je ste­bė­jau žai­džian­tį per te­le­vi­zo­rių. Da­bar tu­riu juos pra­nok­ti, su­žais­ti ge­riau už juos, už tuos pa­čius, ku­riuos kaž­ka­da gar­bi­nau ir ža­vė­jau­si, o da­bar ger­biu“.

Jau­nuo­lio tei­gi­mu, vi­sos var­žy­bos su la­biau pa­ty­ru­siais krep­ši­nin­kais jį grū­di­na, mo­ko nau­jų žai­di­mo ele­men­tų, ska­ti­na to­bu­lė­ti.

R. Gied­rai­tis ma­no, kad vi­si aukš­to ly­gio krep­ši­nin­kai yra pa­vyz­džiai jau­ni­mui.

Žai­dė­jas džiau­gia­si ga­lė­da­mas žais­ti „Šiau­lių“ eki­po­je aukš­čiau­sio­je Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­go­je prieš Lie­tu­vos krep­ši­nio „žvaigž­des“.

Anks­čiau R. Gied­rai­tis žai­dė ant­ro­jo­je ly­go­je: prieš dve­jus me­tus Šiau­lių „Aukš­ta­ba­lio“ ko­man­do­je, už­per­nai – Šiau­lių AB­RO eki­po­je, per­nai – gy­nė „Ma­žei­kių“ gar­bę.

Krep­ši­nin­kas neį­gy­ven­di­na­mų sva­jo­nių ne­tu­ri – apie NBA ne­gal­vo­ja, jo di­džiau­sia sva­jo­nė – lik­ti ir to­liau žais­ti aukš­čiau­sio­je Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­go­je.