R.Giedraitis: išliko ta pati kovinė dvasia, kuria visada garsėjo "Šiauliai" (interviu)

Beveik po trejų metų pertraukos į „Šiaulių“ krepšinio klubą dirbti vyriausiojo trenerio asistentu grįžęs Robertas Giedraitis džiaugiasi, kad, keičiantis komandos garbę ginantiems krepšininkams, čia išliko jau ilgus metus reprezentacinę Saulės miesto ekipą vienijanti kovinė dvasia.

„Lengvų kovų tikrai nebus, - sako visą krepšininko karjerą „Šiauliams“ paaukojęs R.Giedraitis, pastaraisiais metais treniravęs Panevėžio „Lietkabelio“, o dar anksčiau - Utenos „Juventus“ krepšininkus. - Į LKL iš užsienio klubų grįžo daug pajėgių krepšininkų, tad daugelyje rungtynių laukia įdomi jaunystės ir patirties akistata“.

- Kas turėjo daugiausiai įtakos jūsų sugrįžimui į „Šiaulius“? - pasiteiravo „Sporto gyvenimas“ Roberto Giedraičio.

- Šiauliuose prabėgo daug gražių mano gyvenimo metų, čia mano namai, šeima: žmona Lijana, sūnūs 21-erių Rokas ir žiemą 18-ąjį gimtadienį švęsiantis Dovydas. Todėl, sulaukęs pasiūlymo ir pasitaręs su šeima, grįžau namo. Trenerių rinka Lietuvoje nėra beribė: kasmet joje atsiranda naujų aukštąsias mokyklas baigusių specialistų, trenerio duoną pasirenka ir nemažai karjerą baigusių sportininkų. Gyvenimas taip susiklostė, kad legionieriaus duonos neteko paragauti nei žaidžiant krepšinį, nei dirbant trenerio darbą. Pasiūlymų būta įvairių, tačiau tokio, dėl kurio vertėtų palikti Lietuvą, nebuvo.

- Kokius „Šiaulius“ palikote prieš kelerius metus ir kokius radote grįžęs?

- Džiugu, kad iš pagrindų pasikeitusioje komandoje išliko ta pati kovinė dvasia, kuria visada garsėjo „Šiauliai“. Dvasia ta pati, tikslai tie patys, tik sąlygos gerėja. Kai pats dar žaidžiau, rungtyniavome ir treniravomės ankštuose senuosiuose sporto rūmuose, dabar - erdvioje Šiaulių arenoje. Atmosfera klube visada būdavo gera, vyravo draugiški santykiai, vyrai degdavo noru dirbti ir siekti pergalių. Visa tai išliko ir iki šių dienų. Komandoje teberungtyniauja Darius Pakamanis, trenerio asistentu dirba Vaidas Pauliukėnas, direktoriumi - Adomas Klimavičius, gydytoju - Eduardas Liutkus, fizinio parengimo treneriu - Stanislovas Norkus. Išaugo rėmėjų gretos, tačiau pagrindiniai ekipos rėmėjai liko tie patys.

- Ar pagerėjusios sąlygos turi įtakos krepšininkų motyvacijai?

- Anksčiau buvo visko - prieš keliolika metų esame ir į Milaną žaisti rungtynių su vietos „Stefanel“ 54 valandas autobusu važiavę. Tačiau sunkių sąlygų niekada nesureikšmindavome, nes svarbiau už viską būdavo mesti iššūkį tokioms komandoms. Visada pagrindinis dalykas mums buvo krepšinis - taip yra ir dabar. Žiūrovai senojoje salėje mūsų rungtynes stebėdavo petys į petį susirėmę, lubos kilnodavosi. Ir niekas niekuo nesiskundė. Tais laikais krepšinyje buvo vienokios sąlygos, dabar kitokios - kaip ir gyvenime.

- Ar pakanka Šiauliuose dėmesio jauniesiems talentams ugdyti, kad „Šiauliuose“ rungtyniautų kuo daugiau Šiaulių krašto krepšininkų?

- Šiemet „Šiauliuose“, palyginti su praėjusiu sezonu, tikrai padaugėjo krepšininkų iš Šiaulių regiono. Tikiu, kad jie atsiskleis ir parodys, ką gali. Visąlaik Šiauliuose buvo stengiamasi remtis vietos krepšininkais. Ir žiūrovams įdomiau matyti rungtyniaujančius savus krepšininkus - juk jų žaidimo pažiūrėti susirenka ir giminės, ir draugai, ir artimieji. Tai žinodami ir patys krepšininkai dar labiau stengiasi pasirodyti kuo geriau.

- Kokios strategijos šalininkas esate jūs - komanda turi būti buriama tikintis aukštų rezultatų jau šį sezoną ar žvelgiant į kelių sezonų perspektyvą?

- Žinau tik vienetinius atvejus, kai iš naujo suburta komanda aukštų rezultatų pasiekia jau pirmąjį sezoną. Tokių išimčių negali garantuoti net dideli komandų biudžetai. Geri rezultatai priklauso ir nuo krepšininkų bei trenerių darbo, ir nuo vidinio mikroklimato kolektyve. Jei kolektyvo atmosfera gera ir už aikštelės ribų, kolektyvo nariai ir aikštelėje kausis vieni už kitus. O jei mikroklimatas blogas, gali turėti kokius nori pinigus ir žaidėjus - nepasieksi nieko. Manau, komandos formavimo vizija turėtų būti numatyta keleriems metams į priekį. Komandoje turi būti bent keli patyrę žaidėjai, kurie būtų pavyzdžiu jauniems krepšininkams, aikštelėje jiems patartų ir padėtų. Panašiai visuomet būdavo ir „Šiauliuose“ - čia subrendę ir patirties įgiję jauni krepšininkai vėliau išeidavo į pajėgesnius LKL ar Europos klubus.

- „Šiaulių“ garbę šiemet ginsiantis jūsų sūnus Rokas pasirengimo metu demonstravo puikią sportinę formą, tačiau debiutuoti pirmosiose LKL varžybose jam sukliudė trauma. Kiek laiko jis negalės rungtyniauti?

- Niekas nuo tokių dalykų neapdraustas - ir aš pats karjeros metu esu patyręs ne vieną traumą. Rugsėjo 20-ąją draugiškų varžybų metu Liepojoje Rokas darė judesį, kažkas trakštelėjo pėdoje... Gydytojai nustatė, kad skilo pėdos kaulas. Sportuoti jis negalės maždaug 5-6 savaites.

- Krepšinį žaidžia ir jūsų jaunėlis sūnus Dovydas. Kaip jam sekasi krepšinio aikštelėje?

- Jis, kaip ir Rokas, dega didžiuliu noru treniruotis, sportuoja papildomai. Tiek vyresniajam, tiek mažyliui visada sakydavau, kad svarbiausia turėti užsiėmimą, o kaip išeis - priklausys nuo jų noro, užsispyrimo. Abu sūnūs entuziazmo nestokoja, tikiuosi, kad jie kažką pasieks. Dovydas krepšinio treniruotes lankyti pradėjo būdamas pirmokas. Šiemet jis baigė Saulės krepšinio akademiją ir greičiausiai atstovaus šios akademijos komandai Regionų krepšinio lygoje. Abu sūnūs yra labai užsispyrę, į priekį juos veda didžiulis noras laimėti: ar jiems skauda, ar ne, jie eis, kris, bet vis tiek žais.

- Šį sezoną LKL viduriniajame sluoksnyje prognozuojama rimta kova. Ar nesunku bus „Šiauliams“ grumtis su varžovais, kurių gretas sustiprino nemažai patyrusių krepšininkų?

- LKL rungtyniaujančios ekipos sustiprėjo, į jas sugrįžo nemažai krepšininkų, ragavusių legionieriaus duonos užsienio klubuose. Tačiau bet kuriuo atveju krepšinį žaidžia penki prieš penkis su vienu kamuoliu, todėl kažko iš anksto baimintis nederėtų. Kurie daugiau įdės širdies, tie ir švęs pergalę. Daug pasiekti galima ir su jaunimu. Manau, tiek „Šiauliams“, tiek kitoms komandoms kiekvienos varžybos taps iššūkiu. Sezonas laukia ilgas, dabar iki keturių padidintas ratų skaičius, dėl to bus įdomiau. Sunku bus kiekvienose varžybose, bet jei viską darysime gerai, viskas ir bus gerai.

- Tačiau ne visos komandos dalyvaus keturių ratų varžybose. Kaip vertinate LKL sistemą, pagal kurią praėjusio sezono prizininkai dabar žais tik du ratus?

- Prizines vietas praėjusiame sezone iškovojusios komandos rungtyniaus iškart keliuose turnyruose, tad dėl įtempto varžybų grafiko joms būtų sunku žaisti keturis ratus. Juk negali rungtyniauti kiekvieną dieną, reikia ir poilsio. Žinoma, ir „Šiauliams“, ir kitiems klubams būtų naudingiau sužaisti prieš „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“ ne du, o keturis kartus, bet priimtas toks LKL sprendimas ir juo reikės vadovautis.

- Ar teisinga valstybės vykdoma mokesčių politika, kai LKL klubams labiau apsimoka įsigyti keletą užsieniečių nei vieną lietuvį krepšininką?

- Turėtų būti atvirkštinis variantas, bet tokia mūsų politika yra ir nieko čia nepadarysi. Jei klubams būtų sumažinti mokesčiai už lietuvius žaidėjus, daug geriau būtų remtis Lietuvoje išaugintais krepšininkais nei mokėti pinigus užsieniečiams. Gerų jaunų krepšininkų mūsų šalyje tikrai yra, tik reikia jiems duoti galimybę žaisti aukštesniu lygiu. O kaip jiems suteikti tokią galimybę, jei mokesčių politika neadekvati?