R.Javtokas: "Krepšinis man davė viską, ką šiandien turiu"

Robertas Javtokas: visada centre

"Krepšinis man davė viską, ką šiandien turiu: materialumą, nemažą gyvenimo mokyklą, keliones, pažinimą... Jei ne krepšinis, gal ir žmonos šitos nebūčiau turėjęs. O atėmė daug laisvo laiko, kurio negaliu skirti draugams", — atviravo krepšinininkas Robertas JAVTOKAS.

Mėgaujasi laisve

Su pergalingai LKL sezoną baigusio "Lietuvos ryto" klubo kapitonu bei pagrindiniu vidurio puolėju, dabar — jau buvusiu, Robertu Javtoku susitikimą derinome gana ilgai. O kai jau sutarėme 11 valandą, krepšinininkas atsiuntė žinutę, prašydamas pokalbį atidėti dviem valandomis.

"Šiandien tik penktą ryto grįžau", — šyptelėjo aukštaūgis pašnekovas, nuo veido vaikydamas paskutinius nuovargio šešėlius.

Dabar Robertas mėgaujasi atostogų laisve. Šiandien jis su žmona Vilma namuose, rytoj — gimtuosiuose Šiauliuose pas tėvus ar susitikinėja su draugais, kitą dieną jis jau mosuoja darbo įrankiais uošvių sodyboje Širvintų rajone, kur pačiame įkarštyje remonto darbai...

"Laiko visai neplanuojame. Nežinom, kur būsim rytoj — Vilniuje, Šiauliuose, Palangoje ar žvejosim prie ežero... Bet dažnai būna, žiūrėk, atostogos prabėgo, o nieko gero nenuveikei", — dėstė į atostogų malonumus įnikęs 26-erių sportininkas, sakęsis, jog laisvu laiku labiausiai nemėgstąs nieko neveikti.

Kol nereikia lieti prakaito krepšinio aikštelėje, Robertas su Vilma sugalvojo nulėkti į Kroatiją ir pasižvalgyti po tuos kraštus ramiau, ne taip, kaip tenka pažinti svetimus miestus ar šalis, kai komanda rungtyniauja užsienyje ir vaizdus mato tik probėgšmais per autobuso langą.

Per atostogas atsirado vietos ir mokslams — R.Javtokas tapo Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Kūno kultūros specialybės bakalauras. "Galėsiu dirbti kūno kultūros mokytoju, treneriu", — išdidžiai pareiškė krepšinininkas.

Daug prakaito išliejęs per visą aktyvų sezoną, šešerius metus "Lietuvos ryto" klubui atidavęs sportininkas bent per atostogas stengiasi gyventi savo malonumui. "Norėjau visiškai neapleisti sporto... Bet kol kas nesitreniravau. Vis to laiko kažkaip nelikdavo", — tarsi susigėdęs prisipažino vidurio puolėjas.

Tačiau katino dienos Robertui suskaičiuotos. Birželio 25-ąją prasidės Lietuvos rinktinės treniruočių stovykla. Reikės ruoštis Japonijoje vyksiančiam Pasaulio krepšinio čempionatui. Apie jo viltis ir baigtį šiandien Robertas kalba labai atsargiai: "Konkrečiau bus galima galvoti, kai susirinks visi rinktinės žaidėjai ir pradėsime startuoti. Matysime, kas ateis ir kas neateis... Vieno ar kito lyderio neatėjimas daug ką gali lemti".

Lietuvoje tik svečias

Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad kitą sezoną 211 cm ūgio vidurio puolėjo Lietuvoje nematysime. Mūsų krepšinininką vilioja užsienio klubai ir galimybė toliau tobulėti.

Robertas atviras: pasiūlymų žaisti užsienyje jis sulaukė ir sulaukia nemažai. Neslepia ir savo svajonės žaisti NBA. Tačiau kol kas atsisveikinimo nuotaikomis ar išsiskyrimo kartėliu negyvenąs.

"Kol nepasirašiau sutarties, ten nenuvažiavau, tai nieko ypatingo ir nejaučiu. Neskubu spręsti, lauksiu geriausio varianto. Mano agentai geriau išmano biznį. Jie mane nuolat informuoja, kokie klubai domisi. Kol kas sau dėl to galvos nesuku. Kai jie pasakys, kad laikas apsispręsti, tada ir pagalvosiu", — dėl savo ateities ramus jaučiasi krepšininkas, dar pridūręs, kad jį traukia ir elitinės Europos komandos.

Roberto perdaug negąsdina Arvydo Macijausko likimas, kai šis, 2005-ųjų pabaigoje pasirašęs sutartį su "Hornets" ekipa, NBA debiutavo daugiau sėdėdamas ant atsarginių suolelio nei žaisdamas aikštelėje ir dažnai net buvo neregistruojamas rungtynėms.

"Aš esu įsitikinęs, kad taip gali nutikti ir bet kuriame stipriame Europos klube, jei kažkuo neįtiksi treneriui ar komandoje bus labai stiprus centras. Svarbiausia pasitikėti savo jėgomis, o jeigu taip atsitiktų, bandyti pakeisti klubą", — optimizmo nestokoja Robertas, prabėgus kelioms dienoms po mūsų susitikimo sulaukęs NBA klubo "San Antonio Spurs" laiško, kurį galima vadinti oficialiu kvietimu.

"Ar pinigai svarbiausias kriterijus, lemsiantis jūsų pasirinkimą?" — tiesmukai paklausiau permainoms pasiryžusio sportininko.

"Tikrai ne. Svarbu ir miestas. Norėtume rinktis tokį, kad ir žmona jame turėtų ką veikti. Juk man tai tik krepšinį reikės žaisti, — iškart prasitarė Robertas ir netrukus leidosi į išsamesnius paaiškinimus. — Ne mažiau rūpi komandos perspektyva, žaidėjų profesionalumas, kokių pergalių įmanoma siekti. Visa tai apskaičiavus, įvertinus savo žaidybinį laiką, galima apsispręsti. Pinigai? Žiūrint, koks jų skirtumas. Jeigu du milijonai — suprantama, bet vienas kitas šimtas tūkstančių, manau, tam lemiamos reikšmės tikrai neturės".

Kvietimų į Europos klubus aukštaūgis krepšininkas jau buvo sulaukęs ir anksčiau, tačiau jais nepasinaudojo. "Praėjusiais metais mes laimėjom ULEB taurę. Man tai buvo didelis iššūkis. Norėjosi su ta pačia komanda toliau kovoti. Todėl nemačiau tikslo kažkur išvažiuoti. Be to, "Lietuvos ryto" klubas man pasiūlė idealias sąlygas. Tas klubas man davė labai daug, Vilnius man labai patinka. Niekada nesakau, kad čia negrįšiu", — kalbėjo ant permainų slenksčio stovįs sportininkas.

Dvi gyvenimo klaidos

"Nesakau, kad sulaukęs 26 metų nesu nieko pasiekęs. Tačiau nesiruošiu tuo apsiriboti. Manau, kad turiu eiti į priekį. Tobulėjimui ribų nėra. Gyvenime padariau klaidų, už kurias dabar turiu atsigriebti", — gurkšnodamas žalią arbatą su citrina intrigavo gerbėjų Lietuvoje nestokojąs krepšininkas.

Ir čia pat prisiminimais nuklydo į nerūpestingos paauglystės metus. Nors Robertas chuliganas ir nebuvo, tačiau pavyzdinga drausme nepasižymėjo. Sunkiai sekėsi atsispirti pagundoms šėlioti su draugais, kartu mokytis gyvenimo. Išstybusiam vaikinukui tai atrodė daug patraukliau negu salėje pagal trenerio nurodymus gainioti kamuolį.

"Porą metų buvau apleidęs krepšinį, kol kartą mama, susitarusi su mano treneriu Antanu Sireika, sukrovė man kuprinės ir išsiuntė į treniruotes", — šiandien jau su šypsena pasakoja garsus krepšininkas.

Paaugliškus mėginimus šalintis nuo krepšinio dabar Robertas vertina kaip vieną iš savo gyvenime padarytų klaidų. Juk tada buvo pats tobulėjimo metas, komandoje jis buvo lyderis, žaidė startiniame penkete. "Po metų nelankymo suvokiau, kad grįžti reikia. Bet jau buvo gėda, nesinorėjo iš lyderio staiga tapti atsarginiu", — apie savo grįžimą į aikštelę kalbėjo nuo penkiolikos metų "Šiaulių" komandoje brendusi būsimoji krepšinio pažiba.

Antrąja gyvenimą pakoregavusia klaida Robertas laiko 2002 metų gegužės 1 dieną įvykusią avariją, kai jis, važiuodamas motociklu "Honda CBR 1100", atsitrenkė į du automobilius ir tik per plauką liko gyvas. Patyrė ne vieną operaciją, metus negalėjo žaisti, o į klubo sąnarį įvestas metalinis sutvirtinimas liko visam gyvenimui.

Nuo to laiko Robertas motociklą numetė. "Būtų kvaila vėl sėsti ant motociklo, kol nebaigiau krepšininko karjeros", — tarstelėjo jis.

Dabar jaunas vyriškis važinėja automobiliu BMW M6 su tokiu pačiu registraciniu numeriu, kuris puikuojasi ir ant jo sportinių marškinėlių — 15. Apie tokią mašiną seniai svajojo, ir į ją sumontavo viską, ko širdis geidė. "Žinau, kuo gali baigtis vienas pakvailiojimas", — paklaustas apie galingo automobilio vairavimo savitumus atsakė pašnekovas.

Tačiau jis neslėpė, jog greičio reikia ne tik krepšinio aikštelėje. "Važiuoju normaliai, vidutiniškai 130 km/val.", — tikino išskirtinio automobilio vairuotojas ir prisipažino, jog idealus vairuotojas būna ne visuomet.

Kartą, kai su komandos draugais važiavo į rinktinės stovyklą Druskininkuose, buvo policijos sučiuptas ir nubaustas nemenka suma už greičio viršijimą.

Sustabdys sveikata

Robertas nedvejodamas gali pasakyti, kas jam brangiausia gyvenime. Šeima, žmona, tėvai, brolis Artūras, bei draugai. Ką palikti trečioje vietoje, jis greitomis nesugalvojo. Krepšinį? Krepšinis — ne: "Jis kaip darbas, kurį dirbu labai noriai".

Už savo karjerą 26-metis sportininkas labiausiai dėkingas tėvams, kuriems užteko griežtumo sūnų palenkti krepšinio pusėn. Abu buvo profesionalūs sportininkai — mama — krepšininkė, tėtis — tinklininkas — ir gerai suvokė, kad aukštaūgiai sūnūs taip pat turėtų būti atsigimę į juos.

Toliausiai šiandien nužengęs Robertas, aukščiausias šeimos narys — 211 cm (brolis Artūras — 206 cm, tėtis — 195 cm, mama — 182 cm). Brolis taip pat žaidė krepšinį, tačiau dabar ėmėsi verslo. Tai abiejų brolių verslas, Robertas taip pat savo lėšas investuoja į jį.

R.Javtokas sako, jog nemažai proto jam įkrėtė ir keleri JAV praleisti metai, kur jis mokėsi ir žaidė krepšinį. Atsiskyrimas nuo šeimos ir draugų, savarankiškas gyvenimas vertė į gyvenimą pažvelgti kitu žvilgsniu ir savotiškai užgrūdino.

Savo ateities be krepšinio Robertas kol kas neįsivaizduoja. "Žaisiu tol, kol sveikata įspės, kad reikia sustoti", — optimistiškai tarė jis, dar patikinęs, jog profesionalus sportas atima daug sveikatos, kurios už jokius pinigus nenupirksi.

Vienas iš garsiausių Lietuvos krepšininkų neabejoja — nesvarbu, kokios ateities sulauktų, niekuomet nesigailės pasirinkęs krepšinį: "Man jis davė viską, ką šiandien turiu. Ir net jeigu likimas pagailėtų geros sveikatos, nusivylęs nebūsiu, o tvirtai sakysiu — jei rinktis reikėtų iš naujo, vėl rinkčiausi krepšinį".

O kai reikės sustoti, Robertas neliks stovėti plyname lauke. Rinksis naują iššūkį — dirbs kartu su broliu. "Man bus lengviau, nes Artūras bus išėjęs nemažą gyvenimo mokyklą", — perspektyva neabejojo jis.

Visur dviese

Likimo kartą skaudžiai nubaustam jaunam vyriškiui gyvenime labai padeda optimizmas. "Man gaila pesimistų, jiems žymiai blogiau gyventi. Save laikau optimistu, bet ne kvailu optimistu. Manau, kad iš gyvenimo reikia pasiimti maksimumą, kad vėliau bet kada galėtum pasakyti: negaila nugyventų metų, nes pasiėmiau viską, ką tik galėjau", — filosofavo Robertas.

Kaip ir visi, Robertas mano turįs ydų — kitiems sunkiai sekasi jį užginčyti. "Nors gal tai net ir nėra yda”, — mažumėlę sudvejojo pašnekovas ir netrukus išdėstė: "Aš moku ginčytis ir įrodinėti tiesą. Dažniausiai neįrodinėju kvailai, visuomet su pavyzdžiais. O jeigu tiksliai nežinau, tyliu ar pasakau "gal, galbūt", — po savovidų narstė Lietuvos krepšinio įžymybė.

Robertas turi daug draugų. Didžiuma išliko dar nuo vaikystės. Labiausiai jis nemėgsta veidmainių, kurie į akis beria viena, o paskui apsisukę apie tave pasakoja visai ką kita. "Su tokiais esu ne kartą susidūręs. Neimu sau į galvą, ką apie mane šneka. Tai jų problemos. Tokie — vieni iš blogiausių žmonių. Jie bet kada gali išduoti, nesitikėk iš jų nieko, jei tau prireiks pagalbos", — dėstė pašnekovas.

Sparčiai karjeros laiptais kopiantis sportininkas krepšiniui dėkingas ir už savo keleriais metais jaunesnę žmoną Vilmą, buvusią NEBL krepšininkų palaikymo šokėjų grupės "Dream Dance" šokėją.

"Sukūrus šeimą, gyventi tapo lengviau, o ir, manau, net žaisti pradėjau geriau. Dabar nereikia žvalgytis į šalis. Kai turiu šalia žmogų, kuris mane palaiko, jaučiuosi tvirčiau. Po treniruočių ar varžybų, dabar nesuku sau galvos, kur pasukus. Laiką leidžiame kartu. Jos žvilgsnį nuolat jaučiu ir salėje per varžybas, nors tuo metu koncentruojuosi į krepšinį", — atviravo prieš metus šeimą sukūręs krepšininkas.

Laimingas sutuoktinis net negalėjo nurodyti pačio patraukliausio savo žmonos bruožo. "Vieno tokio nėra. Ji nuoširdi, gera, žodžiu, tokia, kokia man ideali atrodė žmona", — atsakingai žodžius rinko Robertas, pripažinęs, jog bendro gyvenimo pradžioje neapsieita be nedidelių pykčių, tačiau charakteriams "apsišlifavus", net mažiausių nesutarimų nebeliko.

Visą laisvą laiką abu visuomet leidžia drauge. Dviese kokiame nors restorane dažniausiai prie jūros gėrybių patiekalų atšvenčia Roberto pergales. O kai po įtemptų kovų Robertui nesiseka greitai užmigti, prie interneto jis sėdi irgi ne vienas.

Krepšininkas įsikūręs erdviame bute Vilniuje, Žvėryno rajone. Turi įsirengęs ir patogią virtuvę, kurioje retkarčiais ir pats sukiojasi. Jis visuomet mokėdavo sumaniai išsisukti iš padėties, jei užklysdavo netikėtas svečias. Draugai jau seniai įvertino jo kulinaro talentą. Niekas nemokėjo iškepti tokių blynų su obuoliais ar bananais, šokoladu, grietinėle, kokius pagamindavo Robertas.

"Būna, valgai kažką įdomaus restorane. Patinka, paklausi recepto ir namuose pats bandai pagaminti. Kartais pavyksta", — nusikvatojo kulinariniais sugebėjimais pasižymintis sportininkas, save nelaikąs nei dideliu mėsėdžiu, nei užkietėjusiu vegetaru.

Savo bute nemažą kampą Robertas paskyręs įvairiems žaisliukams, suvenyrams, laiškams... Tai gerbėjų, nuo simpatingo viengungio neatitraukdavusių akių ir ilgai nepraradusių slaptų vilčių, dovanos. Retkarčiais tuos simpatijų įrodymo ženklus jis apžiūrinėja, su žmona paskaitinėja laiškus, smagiai kartu pasijuokia.

Ar krepšinis Robertui atseikėjo viską, kad jis jaustųsi laimingas? "Negaliu sakyti, kad turiu jau viską, ko noriu. Tuomet nustočiau gyventi. Man pinigų netrūksta, draugų taip pat. Trūksta laiko draugams, trūksta tokių dalykų, kuriuos įgijęs galėčiau įrodyti, kad esu vertas daug daugiau negu mano tie, kurie drabstosi purvais", — atskleidė krepšininkas.