R.Javtokas: "Naujas motociklas būtų kvailumo viršūnė"

Maskvos "Dinamo" komandai atstovaujantis Robertas Javtokas vasario pabaigoje buvo vienas geriausių Rusijoje žaidžiančių krepšininkų. Per dvejas paskutiniąsias rungtynes jis pelnė 47 taškus, o metimų tikslumas buvo daugiau nei 90 (!) proc. Interviu rusų dienraščiui "Sport-ekspress” Javtokas pasidalino įspūdžiais iš žaidimo Graikijoje ir Rusijoje. Prisimindamas prieš šešerius metus patirtą kraupią motociklo avariją, krepšininkas teigė, kad vėl įsigyti šią transporto priemonę būtų kvaila.

Pastaruoju metu Jūsų žaidimas stipriai pagerėjo. Kodėl?
Sunku pasakyti. Tiesiog sekėsi žaidimas. Treneris pasitiki, partneriai perduoda kamuolių - dėl to ir jaučiuosi tvirčiau.

O gal reikalas tame, kad po Prkačino išėjimo Jūs praktiškai likote vienintelis tikras "centras" komandoje?
Ir dėl to. Noriu nenoriu, dabar turiu žaisti gerai.

Toks papildomas krūvis - palankus faktorius, ar ne?
Man patinka daug žaisti. Dar "Lietuvos ryte" žaisdavau po 30-35 minutes per mačą. Todėl tai man ne naujiena.

Vadinasi, esate patenkintas kaip klostosi reikalai naujajame klube ir nesigailite, kad atėjote į "Dinamo"?
Aišku nesigailiu. Mane čia viskas tenkina. Organizacija "Dinamo" klube labai aukšto lygio. Ne tik treniruotėse, bet ir buityje, skrydžiuose į rungtynes ir kitose smulkmenose.

Nejaugi "Panathinaikos" klube - stipriausiame Europoje - organizacija buvo blogesnė?
Kad ne. Ten irgi buvo tvarka, negaliu skųstis.

Kodėl nusprendėte pereiti iš stipriausios Eurolygos klubo į komandą net nerungtyniaujančią Eurolygoje?

Žinote, nieko negaliu pasakyti blogo apie "Pao". Man Graikijoje patiko viskas išskyrus vieną - žaidimo laiką. Jeigu būčiau žaidęs daugiau, net negalvočiau apie išėjimą. Bet kai supranti, kad esi komandoje tik dėl treniruočių, tai būna sunku. Kiek nesitreniruotum, vis tiek sėdėsi ir žiūrėsi kaip žaidžia kiti. Tai ne man. Aš geriau eisiu ten kur manimi pasitiki.

O kodėl "Panathinaikos" treneris Želko Obradovičius Jumis nepasitikėjo?
Tiesiog taip išėjo. Kai aš atėjau į komandą joje jau buvo du "centrai" - Batista ir Tomaševičius. Be to, pirmasis ekipoje žaidė jau ketvirtus metus, o antrasis - dvejus. Tai ir tapau "trečias nereikalingas". Žaisdavau tik jei kolegos būdavo traumuoti. Bet Batistai ir Tomaševičiui sezonas klostėsi puikiai. Taip kad, puikiai suprantu Obradovičių. Kokios gali būti pretenzijos, jei komanda laimi?

Graikijos žurnalistai pasakojo, kad Jūsų alga šioje šalyje buvo didžiausia. Nieko sau "trečias nereikalingas"!
Tai netiesa. Tiksliai žinau, kad nebuvau "brangiausias" netgi Atėnų komandoje. Nors tikrai turėjau neblogą sutartį. Be to, ji būtų pasibaigusi tik po šio sezono. Galbūt, komandos vadovybė turėjo planų ateičiai. Vis tik aš esu jaunesnis. Bet paprašiau, kad būčiau išleistas. Ačiū "Panathinaikos", kad man nebuvo daromos jokios kliūtys išvykti.

Koks Rusijos čempionato lygis?
Labai aukštas. Aš žinojau, kad rusų lyga stipresnė už Graikijos. Ten vidutiniokai jokios konkurencijos "Panathinaikos" ir "Olympiacos" komandoms nesudaro. O Rusijoje tenka kiekvienose rungtynėse žaisti visa jėga.

O kas geriausiai Rusijoje žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje?
Net nežinau. Su visais rungtyniauti sunku. Su vienais sunku "stumdytis", kiti - kaip Lampe ir Lavrinovičius - gerai mėto iš vidutinio nuotolio. Nieko negaliu išskirti. Nes ims ir patikės savo "nenugalimumu" bei pradės mane aikštelėje "žudyti" (juokiasi).

Galbūt, tada geriausiu reikia vadinti Javtoką , kad kiti bijotų?
Ne. Neprovokuokite. Pasakysiu taip: geriausio "centro" Rusijoje nėra. Užtat stiprių - labai daug.

Visada esate laikomas gynybos specialistu. Kaip klostosi santykiai su treneriu Svetislavu Pesičium, kuris irgi yra gynybinio krepšinio šalininkas?
Man suprantama ir artima jo taktika. Iš tikrųjų, esu labiau besiginantis, nei puolantis žaidėjas. Todėl Pesičiaus krepšinyje jaučiuosi pakankamai komfortiškai. Mūsų treneriui gynyba - tai viskas. Jis tam skiria labai daug laiko. Gal ir aš dėl to daug žaidžiu. Pesičius sako: "Jei kaip reikiant sužaidi gynyboje - gauni teisę suklysti atakoje. Ši nesėkmė net nebus laikoma klaida".

Stiprios ir silpnos krepšininko Javtoko pusės?
Manau, kad ypatingai silpnų, ar stiprių žaidimo pusių neturiu. Tobulėti yra kur. Krepšinis - protingas žaidimas. Čia galima visada progresuoti - kokio amžiaus bebūtum. Aš visada prasčiau mesdavau baudas, o dabar šį procentą pagerinau. Žiūrėk, po metų - kitų visai nustosiu nepataikyti (juokiasi).

Kalbant apie stipriąsias puses. Esate Lietuvoje laimėjęs dėjimo į krepšį konkursą, kai lankas buvo iškeltas į 3,70 cm aukštį.
Šiek tiek žemiau - 3,65 cm.

NBA "žvaigždžių dienos" nugalėtojo Dwighto Howardo superskrydžius galėtumėte pakartoti?
Tiesą sakant, aš paskutiniosios NBA šventės nemačiau. Ir vargu ar pakartočiau tai, ką išdarinėja amerikiečių "skrajūnai". Jaunystėje, aišku patikdavo dėti iš viršaus, bet dabar stengiuosi tai daryti tik rungtynėse. Pasidariau labiau patyręs - jėgas taupau. Be to ir šuolis jau ne toks aukštas. Traumos primena apie save.

Girdėjau, kad šokinėti uždraudė daktarai - po motociklo avarijos prieš šešerius metus.
Tai išsigalvojimai. Priešingai, kai JAV man "sutaisė" koją, daktarai sakė "dabar tai jau tikrai daugiau jos nesulaužysi". Pas mane visam gyvenimui metaliniai implantai sudėti.

Papasakokite apie tą avariją. Negi sutartyje neturėjote punkto, draudžiančio važinėjimąsi motociklu?
Deja, nebuvo. Tuo metu "Lietuvos rytą" treniravęs Jonas Kazlauskas sakydavo, kad aš į treniruotes neatvykčiau motociklu. Bet uždrausti man važinėtis jis negalėjo. O aš buvau jaunas ir laisvu laiku mėgdavau palakstyti. Taip ir turėjau praleisti pusantro sezono - gydžiausi.

Sunku buvo sugrįžti į didijį krepšinį?
Ne, nepasakyčiau.

O juk sakoma, kad sportininkui praleisti vienerius metus yra tas pats kaip patirti infarktą.
Man labai padėjo klubas. Medikai, vadovai, partneriai. Jie visą laiką buvo šalia. Padėdavo, palaikydavo - ačiū jiems už tai. Aš važiuodavau į visas rungtynes ir treniruotes, visą laiką buvau su komanda. Tai padėjo greičiau pasveikti.

Ant motociklo nesėdate?
Dabar jo tiesiog neturiu. Po to kas įvyko ir vėl nusipirkti motociklą - tai būtų kvailumo viršūnė. Krepšinis ir motolenktynės - nesuderinami dalykai. Tai aš supratau.

Ką veikia Jūsų brolis Artūras, su kuriuo žaidėte "Lietuvos ryte"? Pastaruoju metu apie jį negirdėjome.
Baigė karjerą. 27 metų, įsivaizduojate? Po paskutinio sezono "Žalgiryje" jis turėjo pasiūlymų ir nemažai. Bet brolis nusprendė, kad jei negali būti geriausiu šioje profesijoje, tai užsiims kuo nors kitu. Toks jo charakteris. Dabar Artūras gyvena Vilniuje, užsiima verslu ir savo gyvenimu yra patenkintas.

Išeina, kad šeimynines krepšinio varžybas laimėjote Jūs?
Ne. Čia mūsų šeimoje pagrindinė veikėja - mama. Ji pati neblogai žaidė ir mus vos ne jėga vertė treniruotis. Mes su broliu visada rimtai varžėmės, net kai vienoje komandoje žaidėme. Iš treniruočių mūsų nevarydavo, bet kartais iki to visai nedaug trūko. Badėmės taip, kad net "žiežirbos lėkė" (juokiasi).

Kas buvo Jūsų vaikystės idealas? Ar tokį klausimą lietuvių krepšininkui uždavinėti yra kvaila?
Tai jau taip, čia viskas aišku... Suprantama, Sabonis. Nors aš ir nebuvau toks didelis krepšinio fanatas. Būdamas 13 metų net mečiau treniruotes. Du metus ilsėjausi ir grįžti neplanavau. Tėvai privertė. Dabar galiu jiems už tai tik padėkoti.

Kaip buvo galima pasitraukti iš krepšinio Lietuvoje, esant Jūsų "gabaritų"?
Tada nebuvau toks didelis. Vėliau paaugau.

Kodėl nesusiklostė žaidimas NBA. Teises į Jus įsigijo San Antonijus. Pastaruoju metu Amerikoje vertinami stiprūs vidurio puolėjai iš Europos.
Prieš dvejus metus turėjau pasiūlymą iš "Spurs", bet pasirinkau "Panathinaikos". Amerikietiškos perspektyvos buvo gana miglotos. Garantijų jokių, o atlyginimo skirtumas - didžiulis. Be to, keletas pažįstamų nesėkmingai "pasivažinėjo" į NBA. Jasikevičius sėdėjo ant suolo, Macijauskas grįžo. Nesiryžau ir aš.

Ateityje mėginsite patekti į stipriausią pasaulio lygą?
Jei šito klaustumėte prieš trejus metus, atsakyčiau teigiamai. O dabar... Ne dėl to, kad NBA manęs nedomintų, bet... Važiuoti dėl to, kad tik pabuvoti tenai? Ne, ačiū. Man ir čia gerai.

[nuotrauka1]