R.Kurtinaitis: "Žalgiriui" siūliausi už dyką

Su Vilniaus ekipa ant šlovės viršūnės užkopusiam kauniečiui, vienam geriausių Lietuvos krepšininkų Rimui Kurtinaičiui skauda širdį dėl „Žalgirio“.

Jis siūlo drastišką būdą – paskelbti komandos bankrotą ir viską pradėti nuo nulio. Bankroto paskelbimas būtų nemaloni, skausminga, tačiau turbūt geriausia išeitis. Taip „Laikinajai sostinei“ teigė buvęs legendinio „Žalgirio“ žaidėjas, Europos taurę laimėjusio „Lietuvos ryto“ treneris R.Kurtinaitis.

Tokią išvadą jis padarė komandos padėtį aptaręs su premjeru Andriumi Kubiliumi ir pasikalbėjęs su „Žalgirį“ pasiryžusiais remti verslininkais. R.Kurtinaičio nuomone, „Žalgirio“ prezidentas Arvydas Sabonis nežino tikrosios klubo padėties, nes jį supantys žmonės sąmoningai nesako tiesos.

Slepia net nuo premjero

„Dažnai bendrauju su verslininkais, kurie pasirengę padėti „Žalgiriui“. Tie žmonės man sakė, kad iki šiol niekas jiems neparodė dokumentų, atskleidžiančių klubo finansinę padėtį. Padėtis – labai neskaidri, supainiota. Aš praėjusį pirmadienį buvau pas premjerą A.Kubilių, kalbėjomės apie galimą paramą „Žalgiriui“.

Vyriausybės vadovas nuogąstavo, kad negauna dalykinės informacijos apie komandos reikalus. Net premjeras negali sužinoti, kas ten vyksta. Tai nenormalu“, – stebėjosi R.Kurtinaitis.

Neklauso geriausio draugo

- Ar apie „Žalgirio“ sunkumus bandėte pasikalbėti su geru savo draugu, „Žalgirio“ klubo prezidentu A.Saboniu? – paklausė trenerio „Laikinoji sostinė“.

- Kai tik imdavau su Arvydu apie tai kalbėti, jis iškart priekaištaudavo: „Ai, Kurti, ir tu pradedi“. Aš jam kartodavau: Arvydai, kadangi tu esi mano draugas, aš tau privalau pasakyti, kad „Žalgiryje“ yra blogai. Tie žmonės, kurie tau nuolat teikia informaciją apie klubo padėtį, meluoja.

- Kaip manote, kodėl A.Sabonis neįsiklauso į senų, jam gera linkinčių bičiulių nuomonę?

- Dažniausiai jis neturi galimybių įsiklausyti. Vos tik atskridusį į oro uostą jį pasitinka klubo aplinkos žmonės ir jau niekur nepaleidžia, todėl jis nežino tikrosios padėties. Tai tampa panašu į bankininko Genadijaus Konopliovo atvejį.

Jis atrodė tikrai išmintingas, mokė kitus, kaip gyventi, kaip susikurti kapitalą, ir staiga paaiškėjo, kad jo bankas skendi milijoninėse skolose.

Bankininkui tai buvo labai skaudus netikėtumas, nes aplinka slėpė tikruosius reikalus. Tai, kaip žinome, baigėsi tragiškai. Aš Arvydui kartodavau: Arvydai, tu žinai mano kompetenciją krepšinyje, ir aš galiu pasakyti, kokie dalykai vyksta tau už nugaros. Tačiau vis išgirsdavau tą patį: „Ai, Kurti, tu ir vėl pradedi“.

Skandina didelės skolos

- Minėjote, kad „Žalgiris“ turi apie 30 mln. litų skolų. Kaip įmanoma nusimesti tą akmenį?

- Man, kaip buvusiam svarbiam sporto funkcionieriui (R. Kurtinaitis yra dirbęs Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi. – Red. past.), nederėtų dejuoti, kad viskas blogai, bet reikėtų pateikti pasiūlymus, kokių priemonių imtis. Tokių sprendimų aš turiu.

Žinoma, paprasčiausia būtų, jei atsirastų koks nors labai turtingas žmogus, nusispjautų ir padengtų tą „Žalgirio“ skolą. Bet milijardierių laikai baigėsi, net Romanas Abramovičius turi bėdų.

Dabar aš pasakysiu sprendimą, kuriuo daugelis gali pasibaisėti. Jis paprastas. Su panašia situacija aš buvau susidūręs, kai buvau Vroclavo „Sliąsk“ treneris. Tai buvo daugkartiniai Lenkijos čempionai, ir niekas net neįsivaizdavo, kad toks klubas gali bankrutuoti.

Vieną dieną dar kalbėjome su šeimininku, kad maždaug už 50 tūkst. dolerių reikėtų pirkti dar vieną žaidėją, o kitą dieną iš spaudos sužinojau, kad paskelbtas klubo bankrotas.

Viskas vyko labai greitai: atvažiavo antstoliai ir viską išvežė, net taures ir nuotraukas. Atėjome į klubą – iš sienų tik vinys kyšo. Buvo labai nemalonu. Visi mylėjo tą klubą. Aišku, sirgaliai protestavo, vyko mitingai, teko įsikišti policijai. Klubas liko skolingas ir man.

Kai paskelbiamas klubo bankrotas, lieka daiktų, kuriuos antstoliai gali parduoti ir sugrąžinti dalį skolų. Kitos lėšos yra rėmėjų, jos nėra klubo nuosavybė. Paskui „Sliąsk“ fanai varžytynėse supirko taures, diplomus, kad būtų išsaugota klubo istorija.

Klubas turi garbingą „Sliąsk“ vardą. Čia lygiai taip pat, kaip ir su „Žalgirio“ vardu. Tą vardą taip pat galima parduoti. Atsiras naujas rėmėjas, jis galės vardą nusipirkti gal už 100 tūkst. litų, gal už milijoną. Jam jau nereikės dengti klubo skolų, jis galės bandyti pratęsti sutartis, jam nekabės ant kaklo skolos.

Nežinau, koks bankroto atveju būtų „Žalgirio“ santykis su Eurolyga, kaip tai atrodytų Europos krepšinio taisyklių kontekste.

Tokios procedūros labai nemalonios, bet po metų reikalai pradėtų taisytis. Vilčių yra. Aš žinau daug rimtų verslininkų, kurie pasirengę remti „Žalgirį“, tačiau jie nenori dengti milijoninių „Žalgirio“ skolų.

Siūlėsi treniruoti „Žalgirį“

- Rungtynių tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ metu Halėje bolavo didžiulis plakatas „Kurti, įsikalk sau į galvą: „Žalgiris“ – amžinas!“. Ar tapęs Vilniaus komandos treneriu nesijaučiate išdavęs į sunkią padėtį patekusio „Žalgirio?

- Tikrai nesijaučiu išdavęs Kauno, bet jaučiuosi išduotas „Žalgirio“ komandos valdybos. Visi mane žinojo kaip krepšininką, sporto vadovą, trenerį, bet aš negavau iš „Žalgirio“ jokio pasiūlymo. Buvau pasiryžęs vadovauti „Žalgiriui“ net ir už dyką.

Nenoriu minėti pavardžių, tačiau „Žalgiriui“ 15 metų vadovavo žmonės, kur kas mažiau pasiekę negu aš. Mėgstu kalbėti tiesiai.

Maždaug prieš septynerius metus sakiau: jei ateisiu į „Žalgirį“, tai pirmas darbas, kurį padarysiu, – pakeisiu dalį valdybos narių, kurie neprofesionaliai žiūri į krepšinį. Visi tie žmonės manęs bijo, todėl nenorėjo, kad aš ateičiau. Manau, jei tada būčiau atėjęs, gal ir būčiau galėjęs sustabdyti tą komandos griūtį.

Neaišku, kas vadovauja

- O jei dabar atsirastų galimybė tapti „Žalgirio“ treneriu?

- Būtų labai nelengva. Neįsivaizduoju, kokiomis sąlygomis tektų dirbti. Visiškai neaišku, kas komandoje vyksta, kas vadovauja klubui, kas priima sprendimus.

Žinau, kas vyksta Lietuvoje, žinau, kas vyksta Marijampolėje, o apie „Žalgirį“ nieko nežinau. Net, kaip įsitikinau, premjeras nieko negali sužinoti, nors klubo vadovai nuolat reikalauja valdiškų pinigų.

Būdavo taip: ateina sezono pradžia, o „Žalgiris“ turi tik kelis žaidėjus. Tada eina prašyti valdiškų pinigų ir už juos prisiperka užsieniečių. Bet krizė daug ką pakeitė. Dabar „Žalgirio“ klubas turi pigią komandą, tačiau šaunią ir perspektyvią.

Patriotizmas – svarbiausia

- Ar praėjusį ketvirtadienį, kai jūsų vadovaujamas „Lietuvos rytas“ kovėsi su „Žalgiriu“, neteko išgirsti priekaištų iš sirgalių?

- Vienas jaunuolis praeidamas pasakė, kad aš – išdavikas. Išdaviku tikrai nesijaučiu. Kai aš kovojau už „Žalgirį“, tas jaunuolis dar po stalu vaikščiojo.

- Ar bendraujate su „Žalgirio“ treneriu, buvusiu žalgiriečiu Gintaru Krapiku?

- Sporto aikštelėje mes galime būti konkurentai, tačiau gyvenime visada liksime geri draugai. Prisimenu kovas su tuometiniais jugoslavais. Aikštelėje įtampa kartais virsdavo muštynėmis, tačiau už aikštelės ribų mes nebūdavome priešai.

- Ar iš tiesų reikia rūpintis krepšinio komandų lietuviškumu? O gal tai atgyvena?

- Pažiūrėkite, kaip yra: kuo mažiau užsieniečių, tuo geriau žaidžia ir „Žalgiris“, ir „Lietuvos rytas“. Aišku, jei yra galimybių, reikia išnaudoti ir užsieniečius. Tačiau komandos dvasią sukuria tik stipri vienijanti jėga. Pinigai nėra tokia jėga. Tik patriotizmas tokia jėga gali būti. Patriotizmo vedamas „Lietuvos rytas“ parklupdė turtingus Europos krepšinio galiūnus.

Neapykanta viską naikina

- Ką manote apie „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ sirgalius? Dažnai atrodo, kad fanatiškų sporto aistruolių jėgos šaltinis – įtūžis, neapykanta.

- Yra nesveikos įtampos. Tačiau manau, kad Kauno „Žalgirio“ sirgaliai yra geriausi, aš juos kaip geriausius pristatau visame pasaulyje. Kai mes kovėmės su CSKA, būdavo muštynių ir visokių velnių.

Bet, pavyzdžiui, jei koks nors S.Tarakanovas pademonstruodavo gerą triuką ir pelnydavo taškus, Halė atsistodavo ir paplodavo. Varžovo triukas buvo grožis, o ne priešo peilis, įsmeigtas mums į nugarą. Aš irgi kartais priešininkui paploju. Tai kilnu. Reikia geranoriškumo.

Lietuvos krepšinio varomoji jėga yra „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ komandų konkurencija. Neapykanta yra blogai. Jei tų komandų nebūtų, Lietuvos krepšinis sunyktų.

Nors ir treniruoju Vilniaus komandą, esu kaunietis. Tiems, kurie ketina apkaltinti mane išdavyste, noriu pasakyti: esu iš Panemunės. Tai pats kaunietiškiausias rajonas.

R.Kurtinaičio karjera

Gimė 1960 m. gegužės 15 d. Kaune.

Žaidėjas

Karjerą pradėjo Maskvos CSKA, kur jį pakvietė pats Aleksandras Gomelskis. Vėliau žaidė Kauno „Žalgiryje“ ir prisidėjo prie didžiausių šios komandos pergalių.

Atstovaudamas SSRS rinktinei tapo olimpiniu čempionu.

1981 – 1983 m. – Maskvos CSKA (SSRS).

1983 – 1989 m. – Kauno „Žalgiris“.

1989 – 1992 m. – „Hagen“ (Vokietija).

1992 – 1993 m. – Kauno „Žalgiris“, „Huesca“ (Ispanija), Tovnsvil „Suns“ (Australija).

1993 – 1995 m. – Madrido „Real“ (Ispanija).

1995 – 1996 m. – Kauno „Žalgiris“.

1996 – 1997 m. – „Chalons“ (Prancūzija), „Angers“ (Prancūzija).

1997 – 1998 m. – Kauno „Atletas“.

1998 – 1999 m. gruodžio mėn. – Vilniaus „Lietuvos rytas“.

1982 – 1990 m. – SSRS rinktinė.

1990-1996 m. – Lietuvos rinktinė.

Treneris

2003 – 2006 m. – Baku „Gala“ (Azerbaidžanas).

2006 – 2006 m. gruodžio 11 d. – Permės „Ural Great“ (Rusija).

Nuo 2007 m. sausio 28 d. – Vilniaus „Sakalai“.

2003 m. – Azerbaidžano vyrų krepšinio rinktinės vyr.treneris.

2004 m. – Lietuvos jaunių rinktinės trenerio asistentas.

2005 m. – Lietuvuos jaunimo rinktinės trenerio asistentas Pasaulio čempionate.

2005 m. – Lietuvos jaunimo rinktinės vyr. treneris Europos čempionate.

Nuo 2007 m. – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas.

Nuo 2008 m. gruodžio 10 d. – Vilniaus „Lietuvos ryto“ vyr. treneris.