R.Paulauskas: po darbo Lietuvoje į aukštesnį lygį pakilo tik du treneriai

Būsimąjį krepšinio sezoną stipriausioms Lietuvos krepšinio komandoms vadovaus treneriai iš Lietuvos.

Virginijaus Šeškaus paskyrimas Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneriu, Kauno „Žalgirio“ noras turėti trenerį lietuvį ar Kazio Maksvyčio sėkmingas vadovavimas Klaipėdos „Neptūnui“ nė kiek nenustebino didelę treniravimo patirtį sukaupusio Rūtenio Paulausko. Šiuo metu Sostinės krepšinio mokykloje sporto konsultantu dirbantis 43-ejų metų krepšinio specialistas įsitikinęs, kad Lietuvos treneriai yra vieni geriausių ir tai įrodo pajėgios mūsų įvairaus amžiaus jaunimo rinktinės. 

Apie trenerio darbo specifiką bei kuo išskirtiniai Lietuvos krepšinio treneriai – pokalbis su buvusiu Maskvos CSKA ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneriu R.Paulausku, kuris neseniai Klaipėdoje pravedė treniruotę projekte „Samsung karta“ dalyvaujantiems jauniesiems krepšinio talentams.        
               
– Savo darbe susiduriate su daug jaunų trenerių. Kokių savybių ieškote trenerio asmenyje ir kokias bandote įskiepyti?

– Treneris, kaip ir bet koks kitas darbuotojas, visų pirma turi būti motyvuotas, rodyti iniciatyvą. Jis turi gebėti dirbti su žmonėmis. Savybių sąrašas, reikalingas treneriui, yra be galo ilgas. Vienokių jų reikia dirbant su vaikais ar paaugliais, visai kitokių reikia dirbant su vyrų ar juo labiau su moterų komandomis. Ir čia treneriai pasiskirsto. Būna labai gerų vaikų trenerių, bet vyrų krepšinyje jiems sekasi sunkiai.

Treneris privalo būti labai stiprus psichologiškai. Teko susidurti su tokiais treneriais, kurie buvo išties puikūs specialistai, bet nesugebėdavo suvaldyti emocijų įtemptų rungtynių metu.

– Ko reikia, kad treneris taptų aukšto lygio specialistu?

– Pačiame aukščiausiame lygyje treneriui reikalingas kompleksas savybių ir kažką konkretaus išskirti būtų sunku. Vienas svarbiausių dalykų - labai platus žinių spektras, gebėjimas jas pritaikyti. Taip pat labai svarbu gebėjimas bendrauti su žaidėjais, jų motyvavimas. Aukšto lygio komandose yra žvaigždžių su labai skirtingais ir sunkiais charakteriais. Reikia mokėti jas valdyti, sutelkti bendram darbui. Treneris, dirbantis aukštame lygyje, turi mokėti bendrauti ir su jį supančia aplinka. Tai klubo savininkai, žiniasklaida, fanai, teisėjai.

– Vis dėlto treneriu yra gimstama ar tampama?

– Tikrai geru treneriu yra gimstama. Tačiau be sunkaus darbo juo galima ir netapti.

– Esate programos FIBA Europe coaching certificate (FECC) lektorius. Programoje dalyvauja treneriai iš visos Europos. Kokiomis žiniomis su jais dalijatės?

– Aš jau 15 metų stengiuosi derinti trenerio praktiką su daugiau teorine krepšinio puse. Paskaitose paliečiu krepšinio technikos, žaidėjų rengimo įvairiose amžiaus grupėse, taktikos veiksmų analizės klausimus.

– Ar bendraujant su Lietuvos ir užsienio treneriais atsiskleidė išskirtinės Lietuvos trenerių savybės?

– Man dirbant teko pažinti kelių šalių trenerių tipus ir galiu pasakyti, kad Lietuvos treneriai yra be galo išprusę, turi didžiulį žinių bagažą. Reikėtų išskirti būtent su jaunais žaidėjais dirbančius trenerius, nes Lietuvoje, turinčioje mažai gyventojų, išauginama labai daug gerų krepšininkų. To mums pavydi kitos šalys. Tačiau būdami aukšto krepšinio intelekto, mūsų šalies treneriai yra per daug uždari, nemėgsta reklamuotis. Lietuviai nemėgsta dalintis žiniomis, kaip tą daro kitų šalių treneriai. Jei vyksta dirbti į užsienio šalį, retas kuris pasiima kartu dirbti lietuvį ir dirba su asistentu užsieniečiu. Atrodytų, kad daug aukšto lygio trenerių paruošia Balkanų šalys, tačiau ten ne tik treneriai geri, bet ir labai stipriai dirbama trenerius reklamuojant.

– Lietuvos didieji klubai atsigręžė į savo šalies strategus. Ar tai reiškia, kad užaugo nauja trenerių, gebančių vadovauti stipriausiems šalies klubams, karta?

– Lietuvoje visada buvo gerų trenerių, tačiau pažiūrėkime, ką gali duoti didieji Lietuvos klubai patiems treneriams. Aš žinau tik du trenerius, kurie po darbo Lietuvoje pakilo į aukštesnį lygį. Tai J. Kazlauskas ir R. Kurtinaitis. O, pavyzdžiui, tokie klubai, kaip Belgrado „Partizan“ ar Belgrado „Crvena Zvezda“ nuolat duoda Europos krepšiniui gerų specialistų. Galbūt situacija pasikeis, nes iki šiol grandams vadovaudavo specialistai iš užsienio.  

– V. Šeškus Prienuose darbavosi dešimtmetį, kol jį pastebėjo Vilniaus „Lietuvos rytas“. K. Maksvyčio darbą vertinti pradėjo tik po sėkmingo darbo Klaipėdos „Neptūne“, o ne po auksinių jaunimo rinktinės pasirodymų. Kodėl Lietuvos treneriams taip ilgai tenka įrodinėti savo vertę, kad į juos atkreiptų dėmesį šalies grandai ar užsienio komandos?

– Kartais žmogus įrodinėja visą gyvenimą ir jam nepasiseka. Tai normali praktika, trenerio kelias yra ilgas ir ne visiems pasiseka iš karto. Kaip ir visur gyvenime, reikia kontaktų. Labai gerai, jei treneriu tampa žinomas krepšininkas. Jis turi užmezgęs daug pažinčių, jam būna lengviau. Kitas kelias yra dirbti su garsiu treneriu, būti jo asistentu ir taip užsitarnauti geras rekomendacijas.

– Darbą pradėjo rezervinė Lietuvos krepšinio rinktinė, kurioje daugiausia žaidėjų, galinčių žaisti įžaidėjo pozicijoje: Šarūnas Vasiliauskas, Paulius Dambrauskas, Žygimantas Janavičius, Vytenis Čižauskas, Adas Juškevičius. Visi šie žaidėjai pretenduoja praverti pagrindinės rinktinės duris. Jūsų nuomone, kuris iš jų yra arčiausiai svajonės tapti Manto Kalniečio dubleriu išsipildymo?

– Jei atvirai, nė vienas. Šie žaidėjai šiai dienai neatitinka labai aukštų reikalavimų, keliamų mūsų rinktinės įžaidėjo pozicijai. Tam jie ir yra rezervinėje rinktinėje, kad juos dar pamokyti trūkstamų dalykų, tinkamai motyvuoti. Jei reikėtų išskirti vieną iš šio būrio žaidėjų, aš rinkčiausi A. Juškevičių. Pagal fizines savybes, žaidimo suvokimą jis yra arčiausiai rinktinės.