R.Seibutis: “Mokausi iš savų klaidų“

Renaldas Seibutis - vienas talentingiausių savo kartos krepšininkų. Puikiai pasirodęs Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate Čechove (Rusija), gynėjas tikisi praverti ir trenerio Ramūno Butauto vadovaujamos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės duris.

Trečias likęs rezultatyviausių žaidėjų lentelės (17,4 taško per rungtynes) vietoje ir išrinktas į simbolinį geriausių Čechove vykusių pirmenybių žaidėjų penketą, Renaldas viliasi tapti svarbiu krepšininku ir R.Butauto vadovaujamoje rinktinėje, kuri Rugpjūčio 5- 15 dienomis dalyvaus Argentinoje vyksiančiame pasaulio jaunimo čempionate.

- Renaldai, koks pastarosiomis savaitėmis Maskvos regione buvo oras?

- Oras buvo labai geras (juokiasi). Jis mus maloniai lepino, nes mėgavomės šiluma ir saulutės spinduliais (šypsosi).

- Gal būtent kaitrūs saulės spinduliai sutrukdė triumfuoti finale?

- Ne (juokiasi). Mes daugiausia laiko praleisdavome uždaruose patalpose: krepšinio salėse arba viešbučiuose, kur įdiegta puiki kondicionavimo sistema. Todėl tas karštis mūsų pernelyg ir nenuvargino.

Rusų pergalė dėsninga

- Jeigu rimtai, kodėl nepavyko žengti lemiamo žingsnio?

- Sunku rasti atsakymą į šį klausimą. Gal lemiamą reikšmę turėjo tai, kad paskutiniuose trijuose varžybose mums itin nesisekė atakuojant krepšį, o kadangi buvome žemiausia turnyro komanda, tai buvo labai svarbu.

Nors dauguma sako, kad gerai gynėmės, tačiau net neabejoju, kad gynyba galėjo būti ir dar geresnė.

Kas liečia nuovargį, taip, jautėme jį. Bet juk visos rinktinės žaidė vienodomis sąlygomis ir jos buvo pavargusio tiek pat kiek ir mes.

- Kodėl finale dažnai bandėte laimę atakuodami iš toli, o tiek mažai veržėtės po krepšiu?

- Žiūrint varžybas iš šalies atrodo vienaip, o rungtyniaujant - visai kitaip.

Stengėmės ir veržtis, atmesti kamuolius laisviems likusiems ekipos draugams. Derėtų atkreipti dėmesį, kad dauguma tritaškių metimų skriejo pro šalį metant laisviems.

Jei būtų įkritę vienu, kitu daugiau ir geriau pataikytume baudos metimus, viskas būtų pasisukę kita linkme.

- Ar neprisibijojote galingos Rusijos priekinės linijos?

- Taip, galiu drąsiai pripažinti, kad varžovų priekinė linija buvo labai galinga. Jų aukštaūgiai karaliaudavo po krepšiais ir "gesindavo" visus, kas mėgindavo pro juos prasiveržti. Gal ir dėlto psichologiškai paveikti bandėme laimę iš toli.

Bet gerai gynėsi net tik aukštaūgiai, o ir mažesnieji jų žaidėjai. Rusai pasižymėjo atletiškumu, kibia ir neįveikiama gynyba.[nuotrauka1]

- Kaip manai, rusų pergalė buvo dėsninga?

- Jei rusai nugalėjo, vadinasi dėsninga. Visada laimi geriausi.

Iki finalo tiek mes, tiek Rusijos rinktinė buvome pralaimėję po kartą, bet finalinėse varžybose jie buvo stipresni.

Sunku pasakyti ar laimėtume prieš rusus susitikę antrą kartą. Pergalės atveju būtų galima teigti, kad mes apylygės rinktinės, bet šiai dienai jie stipresni.

Rinktinę atsimins visą gyvenimą

- Ar čempionate jautei psichologinę įtampa?

- Taip, ta įtampa iš tiesų jautėsi. Juk man tai buvo pirmasis čempionatas, kuriame atstovauju savo šalį. Iki tol neturėjau patyrimo tokio lygio varžybose.

Sunku apibūdinti tą jausmą. Tiesiog kažkas kirbėjo viduje ir vis neduodavo ramybės, bet pradėjus rungtyniauti viskas išsisklaidydavo.

Norėjau pasirodyti kiek įmanoma geriau ir atvesti rinktinę į pergalę.

- Koks tau pasirodė tas atstovavimas rinktinei?

- Sakoma, kad antra vieta - užimama, o ne iškovojama. Tačiau vis vien esu labai laimingas pasiektu rezultatu ir tikiu, kad ateityje bus galimybių žengti dar aukščiau.

Šią rinktinę atsiminsiu visą gyvenimą. Dirbau su puikiais treneriais, tarp žaidėjų tvyravo puikus mikroklimatas. Tai buvo nuostabu.

- Rinktinėje nors ir buvai naujokas, tačiau neatrodei kaip neapsiplunksnavęs viščiukas.

- Labai džiaugiuosi, kad manimi pasitikėjo treneriai, o ekipoje, nors ir buvau naujokas, tačiau puikus tarp žaidėjų mikroklimatas to net neleido pajusti.

Visose varžybose stengiausi atlikti ką liepdavo treneris ir jei aikštelėje praleisdavau daug laiko, manau - man pavyko.

[nuotrauka2]Tačiau savo pasirodymą vertinti sunku. Tai žiūrovų ir krepšinio ekspertų darbas - tegu jie ir įvertina. Aš visada pastebiu ne tai, ką darau gerai, o tai - ką blogai. Todėl stengiuosi mokytis iš savo klaidų ir tikiuosi kitose panašaus rango varžybose to nekartosiu.

Rungtyniauja rinktinei

- Kiek tau svarbu, kad buvai išrinktas į geriausių turnyro žaidėjų simbolinį penketuką?

- Tikrai nesu krepšininkas, kuris žaidžia vien tam, kad patekti į tokius penketukus. Rungtyniauju rinktinei ir trokštu jos pergalių.

Tačiau žinoma, kiek malonu, kai tave įvertina. Kadangi užėmėme antrąją vietą ir mane išrinko į tą penketuką, man dvigubai malonu.

- Kas padėjo iškovoti antrąją vietą?

- Dauguma žaidėjų rinktinei atstovavo pirmą kartą, todėl labai noriai ir sunkiai dirbo stovyklose, degė noru žaisti ir šį tą pasiekti.

Turėjome puikius trenerius, kurie daug prisidėjo, kad mes būtumėme tarp geriausių.

Lietuvaitės gražiausios

- Kaip po sunkių varžybų ilsėdavotės Čechove?

- Daug miegodavome (juokiasi). Dar eidavome pasivaikščioti, žaisdavome biliardą.

Taip pat teko atsiradus laisvai dienai pavyko nuvykti į Maskvą, pamatyti didžiąsias šio miesto įžymybes. Tiesa sakant Rusijos sostinė man ypatingai niekuo ir neišsiskyrė, nebent didumu.

- Ar gražios pasirodė rusaitės?

- Nieko įspūdingo nemačiau (juokiasi). Kaip jau bebūtų, lietuvaitės visada buvo ir bus gražiausios (šypsosi).

Visada sunku pralaimėti

- R.Kurtinaitis minėjo, kad finalinėms varžyboms pasibaigus teko matyti ir žaidėjų ašarų.

- Nieko nuostabaus. Juk tiek daug dirbome, stengėmės ir norėjome pergalę pabaigti čempionatą. Iš tiesų buvo labai graudu.

- Tačiau antroji vieta irgi geras pasiekimas.

- Taip, žinoma. Norint ją iškovoti reikia įveikti daug stiprių varžovų, tokių kaip Serbija ir Juodkalnija ar Izraelis.

Tačiau visada sunku pralaimėti, juolab tokias svarbias rungtynes. Norėjosi būti pirmiems, bet ką padarysi, antra vieta irgi geras pasiekimas.

- Kaip Čechove praleidote paskutinį vakarą?

- Puikiai. Nors pralaimėjus finalą nuotaika nebuvo gera, tačiau visi kartu susirinkę malonei pabendravome, diskutavome kas buvo ne taip, kaip galėjome finale sužaisti geriau.

Miegojome labai trumpai, nes tas vakaras ganėtinai užsitęsė, o jau kitą dieną iš ankstaus ryto reikėjo vykti namo.

Pasiruošęs atiduoti likusias jėgas

- Nors iš Čechovo grižai tik pirmadienį, jau šiandien pradėjai darbuotis R.Butauto rinktinės stovykloje. Jei pateksi į pagrindinį šios rinktinės dvyliktuką, ar užteks jėgų atlaikyti dar vieną čempionatą?

- Dar nežinia ar vyksiu į pasaulio čempionatą. Viskas priklausys nuo trenerio sprendimo.

Šiai dienai jaučiuosi kiek pavargęs, tačiau jei tektų vykti, atiduočiau visas dar likusias jėgas ir padėčiau Lietuvai.

- Gal šiemet dar spėsi parungtyniauti ir už vyrų rinktinę?

- Gal (juokiasi).