R.Brazauskas: 1993 m. buvo daugiau entuziazmo (interviu)

Praėjusią savaitę Lietuvos krepšinio lygai sukako 27-eri. Lyga buvo įkurta 1993 m. balandžio 22 d. ir nuo to laiko Romualdo Brazausko gyvenimas yra labai glaudžiai su ja susijęs. LKL tik stojantis ant kojų - vadybininkas, daug metų - teisėjas, dabar - generalinis direktorius.

R.Brazauskas LKL aikštelėse ir kabinetuose išbandė visus minėtus vaidmenis. Pasak jo, lygai kuriantis buvo daugiau entuziazmo nei pinigų. Pastarųjų ilgainiui padaugėjo, bet, pandemijai verčiant veržtis diržus, pats laikas prisiminti 1993-iųjų entuziazmą. Jei krepšinis nepražuvo tada, nepražus ir dabar.

LKL istorija skaičiuojama nuo 1993 m. balandžio 22-osios, nes tą dieną aštuonių stipriausių Lietuvos klubų ir Šarūno Marčiulionio krepšinio fondo atstovai įkūrė Lietuvos krepšinio asociaciją. Netrukus ji virto Lietuvos krepšinio lyga.

Aštuoni klubai-steigėjai buvo Kauno „Žalgiris“, Kauno „Atletas“, Kauno „Drobė“, Vilniaus „Statyba“, Plungės „Olimpas“, „Šilutė“, Panevėžio „Lietkabelis“ ir Klaipėdos „Neptūnas“. Artėjant pirmajam sezonui, prie jų prisijungė dar dvi Kauno komandos - Kauno „Lavera“ ir NECA. Pirmuoju prezidentu tapo krepšininko karjeros dar nebaigęs Š.Marčiulionis, direktoratui vadovavo Juozas Jankauskas.

Kai kūrėsi lyga, R.Brazauskui buvo 32-eji. Jis jau buvo tarptautinės kategorijos teisėjas, padirbėjęs 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse. Mažiau žinomas faktas, kad 1993 m. R.Brazauskas LKL atliko ne tik teisėjo pareigas. „Lygai įsikūrus, gal birželio mėnesį, atėjau į ją dirbti vadybininku. Juo dirbau gal pusę metų. O teisėjavau nuo pačio pirmo sezono“, - pasakojo R.Brazauskas.

Jis neabejoja, kad LKL įkūrimas buvo labai svarbus įvykis: „Tai buvo atgimimas Lietuvos klubų krepšinyje. Didžiulės permainos vyko politiniame gyvenime, jos įvyko ir krepšinyje. LKL įkūrimas buvo didelis postūmis ir teisėjams. Viskas buvo nauja. Net teisėjų apranga su prezidento Š.Marčiulionio pagalba buvo pagaminta Amerikoje. Dėl piniginės išraiškos, net neprisimenu, kokia ji buvo. Nemanau, kad šioje srityje vyko didelės permainos, bet tais laikais prioritetai ir nebuvo finansiniai. Buvo didelė garbė teisėjausi LKL.“

Kaip teisėjas, R.Brazauskas LKL debiutavo 1993 m. spalio 1-ąją. Tą dieną vyko pirmojo sezono pirmasis turas. R.Brazauskas su Rimu Vitkumi teisėjavo rungtynėms, kuriose „Atletas“ 98:73 nugalėjo „Neptūną“. Abiejų komandų sudėtyse buvo žaidėjų, vėliau Lietuvos krepšinyje palikusių labai ryškius pėdsakus, „Atlete“ - Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, Kęstutis Kemzūra, „Neptūne“ - Eurelijus Žukauskas. LKL mačuose R.Brazauskas dirbo iki teisėjo karjeros pabaigos - 2013 m. gruodžio. Nustojęs teisėjauti, iškart grįžo į lygą, tik į kitas pareigas - generalinio direktoriaus, kurias užima iki šiol.

- Kuriantis lygai, Lietuvoje buvo sunkūs laikai daugelyje gyvenimo sričių. Turbūt nelengvi jie buvo ir krepšiniui? - "Vakaro žinios" paklausė R.BRAZAUSKO.

- Taip, buvo sąstingio, uždarumo laikotarpis. Jei žiūrėtume per teisėjavimo prizmę, mūsų geriausi teisėjai niekur negalėjo teisėjauti iki 1992 m. Oficialiose tarptautinėse varžybose mūsų teisėjų nebuvo maždaug trejus metus. Buvo tik nacionalinis čempionatas, vadinamoji aukščiausia lyga, kuri vėliau persiformavo į LKL.

Klubai nedalyvavo Europos turnyruose, nebent nuo 1992-1993 m. sezono. Dėl to sezono, tiksliai nepamenu, reikėtų pasitikslinti (tą sezoną „Žalgiris“ dalyvavo Eurolygoje, „Atletas“ - Saportos taurėje, o „Statyba“ - Koračo, bet visi Lietuvos klubai iškrito jau po pirmojo atrankos etapo, - red. past.). Lietuva tik 1991 m. gruodį buvo gražinta į Tarptautinę krepšinio federaciją. Kitais metais vasarą Lietuva dalyvavo olimpinėje atrankoje Ispanijoje. Tai buvo pati oficialių tarptautinių rungtynių pradžia.

O įsikūrus LKL, klubai pradėjo nuolat žaisti Europoje. Dalyvaudavo „Žalgiris“, atsimenu ir Plungės komandą, pasivadinusią „Žemaitijos lokiais“. Nors komanda buvo iš Plungės, ji negalėjo žaisti savo mažytėje salėje, todėl žaidė Mažeikiuose, dabartinėje „Ventos“ gimnazijos salėje. Tokia buvo pradžia. Po poros metų Europoje jau žaidė ir Vilniaus „Sakalai“, rungtyniavę „Ekinstos“ salėje. Prieš keletą metų teko šnekėti su graikais, kurie iki šiol prisimena, kad toje salėje persirengimo kambariai buvo požemyje, bunkeryje. Kol „Ekinstoj“ vyko rungtynės, persirengimo kambariai visą laiką ir buvo požemyje.

- Kas iš tuometinių lygos krepšininkų jums, kaip teisėjui, labiausiai įsiminė? Galbūt kažkurie iš jų keldavo daugiau problemų nei kiti?

- Negalėčiau pasakyti, kad kildavo didelių problemų. Tai neįstrigo. Gal todėl, kad visada stengiausi kaip galima greičiau užmiršti tokius dalykus, neapkrauti savęs nereikalingomis mintimis. Nelengva buvo teisėjauti neseniai mirusiam Davidui Edwardsui, žaidusiam „Šilutėje“. Jis buvo tikrai emocionalus žaidėjus, bet didelių incidentų tikrai nepamenu.

- Kuris LKL istorijos laikotarpis jums atrodo įdomiausias?

- Bet kuris iš jų turi savo žavesio. Išskirčiau tris laikotarpius. Pirmasis - transformacijos, kūrimosi. Per jį susiformavo klubai. Svarbus įvykis buvo „Šiaulių“, daugelį metų buvusių trečioje vietoje, atėjimas į lygą. Pradžioje 5 iš 10 komandų buvo iš Kauno. Gal tuo metu Kaune buvo daugiau finansinių galimybių, kad buvo įmanoma išlaikyti tiek komandų. Tačiau palaipsniui viskas atsisijojo, visi didieji miestai turėjo savo komandas. Gal net labiau įsiminė mažesnių miestų - Plungės, Šilutės - komandos, pasiekusios tikrai aukštų rezultatų, kovojant su didžiųjų miestų klubais.

Kai Vilniaus „Lietuvos rytas“ sugebėjo pirmą kartą įveikti „Žalgirį“, prasidėjo kitas laikotarpis. O paskutinis dešimtmetis yra viso Lietuvos klubinio krepšinio pakilimas. Visomis prasmėmis - ir pasirodymais Europos lygyje, ir dėl televizijos, interneto transliacijų gausos.

- Galima teigti, kad iki pandemijos ir varžybų nutraukimo LKL buvo įžengusi į aukso amžių?

- Be abejo. Nuolat didėjo komandų biudžetai, jos galėjo nusipirkti geresnius žaidėjus. Ir klubų vadyba pagerėjo, jau nekalbant apie „Žalgirį“, kuris pastaraisiais metais pasižymėjo ir Eurolygos mastu. Kilimas buvo visomis prasmėmis. Vadybiniai dalykai pakėlė lankomumą, žiūrimumą per televiziją, o kalbant apie jaunąją kartą - internetu.

- Nebijote, kad pandemija sugriaus visą statinį?

- Dabar, kol esame karantine, sunku kažką prognozuoti. Daug kas priklausys nuo to, kada grįšime į normalų gyvenimą, kada galės treniruotis žaidėjai, kada į sales grįš žiūrovai. Tai bus paskutinis etapas, kaip ir visi didieji renginiai. Aišku viena - visiems reikės susiveržti diržus. Juos susiveržti teks visose gyvenimo srityse, sportas tikrai nėra išimtis.

- Įsivaizduojate LKL rungtynes, vykstančias be žiūrovų?

- Iš dalies - taip. Teko matyti keletą Eurolygos rungtynių be žiūrovų. Vaizdas buvo ne pats geriausias. Kita vertus, gali nebūti pasirinkimo. Žaidimas be žiūrovų yra vienas iš variantų. Daug kas planuoja ir šį sezoną užbaigti be žiūrovų, surinkti visas komandas vienoje vietoje. Aišku, rungtynės gali vykti ir be jų, o be žaidėjų ir teisėjų - negali. Visgi žiūrovai, sakyčiau, yra neatskiriama sporto renginio dalis.

- Prisiminimai apie lygos įkūrimo laikus, gūdžius 1993-iuosius, turbūt irgi gali padrąsinti? Juk tada irgi nebuvo lengva - tiek krepšinyje, tiek kitose gyvenimo srityse?

- Tiesa. Juk tada, 1993-iaisiais, turėjome tik padėtus pamatus. Žinoma, daug kas pasikeitė, nes tada buvo daug entuziazmo, daugiau nei dabar. Kaip jau minėjau, neprisimenu, kokie tada buvo pinigai, kiek uždirbdavo teisėjai ir žaidėjai. Tačiau tai tikrai nebuvo pragyvenimo šaltinis. Dabar reikia vėl atrasti tą entuziazmą, prisiminti, kad ne visada buvo taip gerai, kaip pastaraisiais metais prieš pandemiją.

Faktai

Pirmasis LKL sezonas baigėsi 1994 m. gegužės 7 d., kai „Žalgiris“ 64:61 įveikė „Atletą“ ir laimėjo finalo seriją 3-1. Per visą sezoną žalgiriečiai pralaimėjo tik du kartus, abu kartus - „Atletui“ (pirmoji nesėkmė patirta reguliariajame sezone). Pirmojo sezono bronza atiteko „Statybai“, mažojo finalo serijoje 3-0 nugalėjusiai „Laverą“.

Rezultatyviausiu pirmojo sezono krepšininku tapo „Olimpo“ gynėjas Aurelijus Vaškys, pasižymėjęs 22 taškų vidurkiu. Pagal naudingumo balus (25,9) pirmavo „Žalgirio“ vidurio puolėjas Gintaras Einikis, pagal atkovotus kamuolius (11,9) - „Atleto“ milžinas Žydrūnas Ilgauskas, o pagal rezultatyvius perdavimus (3,5) - „Šilutės“ gynėjas Aleksandras Stančiauskas