Redikas interneto komentatoriams: jūs toliau kritikuokite, o mes švęsime pergalę

Pirmadienį prieš pat vidurnaktį į Vilnių atskrido Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate auksą iškovojusi Lietuvos rinktinė, kurią oro uoste pasitiko orkestras ir būrys draugų, artimųjų bei aistruolių.

Su prakirstu antakiu, tačiau su šypsena veide ir krepšio tinkleliu ant kaklo Dovydas Redikas pro oro uosto vartus įžengęs pirmas pozavo fotografams ir rodė aukso medalį, kurį su šia komanda jis iškovojo jau penktąjį.

„Tinklelis kabo nuo vakar, dabar tik išdžiūvo, nes po finalo buvo visiškai šlapias. Kiekviename čempionate stengiuosi paimti po tinklelį, kad namai būtų gražesni ir nereikėtų paveikslų pirkti“, – šypsojosi vienas rinktinės lyderių.

Kuo šis iškovotas aukso medalis skiriasi nuo prieš tai buvusių? – paklausėme D. Rediko.

Man tai buvo pats laimingiausias čempionatas, nes žaidėme be lyderio Valančiūno. Pirmą sykį teko finale kovoti iki paskutinės minutės, nes anksčiau likus žaisti kelias minutes turėdavome saugų pranašumą ir intrigos nebūdavo. Dabar buvo tikras nervų karas iki paskutinės sekundės. Šis auksas man pats laimingiausias. Buvo daug sunkių akimirkų, bet todėl ir esame komanda, nes sugebėjome atsitiesti ir kažką padaryti.

Kas buvo sunkiausia šiame čempionate?

Po pralaimėjimų italams ir slovėnams pradėjome galvoti, ar mes kažką darome blogai, ar esame tiesiog grybai. Visgi laimėję prieš turkus supratome, jog nesame tokie blogi, o tiesiog reikia susimąstyti, ko čia atvykome. Pradžioje nesupratome, ko čia atvažiavome, bet kai supratome, tuomet viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

Kaip jums prakirto antakį?

Tai nebuvo labai graži situacija, nes čia man atvėrė „taupyklę“. Skauda, bet viskas yra gerai. Daktaras gražiai septyniomis siūlėmis susiuvo.

Pusfinalyje žaidėte prieš Serbiją, kurią treniruoja „Lietuvos ryto“ strategas Džikičius. Ar tai buvo papildomas motyvas geriau rungtyniauti?

(Nusišypso). Žinoma, kad man tai buvo papildomas stimulas, bet stengiausi nesureikšminti to. Tiesiog viduje degiau, nes man tai buvo prestižo rungtynės. Nežinau, kaip čia viskas pavyko, bet svarbiausia, kad komanda laimėjo. Niekas dabar negalės priekaištauti, nes nugalėjome ir be Jono.

Su pačiu Džikičiumi teko aptarti pusfinalį?

Ne, nes nebuvo laiko. Persimetėme keliomis frazėmis ir tiek. Daugiau bendravau su asistentu Srdjanu Flajsu.

Valančiūnas minėjo, kad skambino jums po finalo. Ką pasakė?

Jonas rašė trumpąsias žinutes tiek po ketvirtfinalio, tiek po pusfinalio. Paskutiniame pranešime sakė, jog esame šaunuoliai ir myli mus. Jautėme jo palaikymą visą laiką. Džiaugiuosi už tuos, kurie mus palaikė iki paskutinės akimirkos. Buvo labai daug tokių, kurie netikėjo mumis. Turbūt atidarę bet kokį interneto portalą būtume radę daug neigiamų komentarų, todėl jų tiesiog neskaitėme. Neigiamos emocijos veikia blogai, bet mus stūmė į priekį tie žmonės, kurie palaikė ir tikėjo.

Galbūt turite, ką pasakyti tieks kritikams?

Jau nieko ir nebereikia sakyti. Tegul jie sėdi ir rašo, o mes švęsime pergalę. Tegu toliau kritikuoja. Mes tokius komentatorius vadiname „dračylkomis“ (Juokiasi).