Renata Radišauskaitė: pirmasis dalyvavimas teisėjų seminare parodė, kiek daug turėsiu išmokti

Nacionalinė krepšinio lyga (SmsCredit.lt - NKL) tęsia pažintis su NKL teisėjaujančiais teisėjais. Šį kartą į klausimus atsakė 37 metų amžiaus šilutiškė Renata Radišauskaitė.                                   
- Kaip, kada pradėjote teisėjauti? Kas paskatino? - NKL paklausė arbitrės.

- Pradėjau teisėjauti mokyklinėse varžybose, kai daugelis darbo kolegų ar kolegių nenorėjo to daryti, o kažkam vis tiek reikėjo tai daryti. Žinoma, kad galėčiau tobulėti šioje veikloje, turėjau mokytis. Pradėjau nuo teisėjų stebėjimo aukštesnio lygio krepšinio varžybose, kol supratau, kad norėčiau  rimčiau išbandyti save šioje veikloje. Apsispręsti nebuvo lengva (juk krepšinio teisėjų gretose moterys – retenybė).

Pirmasis dalyvavimas teisėjų seminare parodė, kiek daug turėsiu išmokti, o įvairios situacijos teisėjaujant įvairaus lygio varžybose vis primena, kad negalima sustoti ties tuo, ką išmokai. Kiekvienos varžybos tarsi galimybė tobulėti.

- Kokios labiausiai įstrigusios NKL rungtynės, neįprasti momentai?

- Rungtynes jauti vienaip, kai tenka teisėjauti jose, ir kitaip, kai stebi jas iš žiūrovo pozicijos. Išskirti vienų varžybų negalėčiau. Nemažai intriguojančių rungtynių vyksta atkrintamųjų varžybų etape. Be to, kai komandų žaidėjus, trenerius (pripažinsiu ir teisėjus) slegia rungtynių svarba, neretai pasitaiko ir neįprastų momentų.

- Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras teisėjas? Gal turite savo autoritetą?

- Svarbios tiek fizinės, tiek psichologinės savybės. Nuo to, kaip judėsi aikštelėje ir ar būsi pakankamai atsparus nepagrįstoms replikoms, priklausys, ar teisingai įvertinsi žaidybinę situaciją ir priimsi teisingą sprendimą. Esu tos nuomonės, kad teisėjas turi viską girdėti, bet ne į viską reaguoti.

Vieną iš svarbesnių teisėjo savybių išskirčiau teisėjo vidinę kultūrą, kuri apjungia nemažai bruožų: tvarkingumą, punktualumą, objektyvumą, pagarbą žaidėjams, treneriams, savo kolegoms, bei atvirumą sau ir nuoširdumą kitiems, kai nebijoma pripažinti savo klaidos. Autoritetas? Akys visada krypsta į aukštame lygyje teisėjaujančius teisėjus. Patinka Kęstučio Pilipausko filosofija apie teisėjavimo aspektus.

- Ką geriausiai daryti, kai suprantate, jog padarėte klaidą?

- Nemalonus jausmas. Žaidimo metu stengtis, kad padaryta klaida "neišmuštų iš vėžių" ir neprarastum žaidimo kontrolės.

- Ar paprasta atsipalaiduoti ir tiesiog stebėti rungtynes laisvalaikiu kaip eiliniam žiūrovui?

- Turbūt kaip ir daugelis trenerių stebėdami kitų komandų rungtynes analizuoja žaidimą, taip ir teisėjai jau nebegali tik laisvai stebėti varžybas. Nesąmoningai vis tiek stebi ir savo kolegų darbą.

- Ar turite tikslą kažkada teisėjauti LKL?

- Pakartosiu jau žinomą frazę: "Koks eilinis nesvajoja tapti generolu!"