Rinktinės lyderiai tobulai atsisveikino su jaunyste

Nors pasaulio jaunimo čempionatas Argentinoje baigėsi jau seniai, Lietuvos komandos nariai Marius Prekevičius ir Paulius Jankūnas vis grįžta prisiminais į paskutinį "chebros” turnyrą. Abu rinktinės lyderiai tikina, kad tai buvo tobulas atsisveikinimas su jaunyste, bet visi kartu dar parungtyniaus nacionalinėje rinktinėje.

Čempionato auksas - neeilinis dalykas

Ar jau supratote ką padarėte?

Marius Prekevičius: Jau po truputį suprantam. Pailsėjom, atgavom visas jėgas. Supranti, kad atlikai neeilinį darbą Lietuvai ir sau. Manau, tikrai suprasim po kokių dešimties metų, kai praeis nemažas laiko tarpas.

Paulius Jankūnas: Jau tikrai aiškėja, ką mes padarėme. Tai, manau, tikrai yra neeilinis įvykis mums visiems.

Ar saldus tas pergalės cigaras?

M.P: Žinoma. Saldus buvo ne tik cigaras, bet ir visa pergalė.

P.J: Gaila, tačiau jo man paragauti neteko (šypsosi). Tačiau su komanda už pergalę išgėrėme šampano, jis buvo tikrai saldus. Tą vakarą nuotaika buvo puiki.

Dar prieš čempionatą žadėjote, jog Argentinoje ieškosite aukso. Ar jo radote pakankamai?

M.P: Dar dabar jo tikrai pakanka. Šis medalis tikrai labai daug ką reiškia.

Kaip rinktinė pažymėjo pergalę?

M.P ir P.J: Argentinoje visi kartu ėjome šventinės vakarienės. Už pergalę išgėrėme šampano. Visi vienas kitam kažką palinkėjom. Tiesiog pasėdėjom prie stalo ir bendravom. Po to laukė ilga kelionė ir sutikimas Karmėlavos oro uoste.

Ar pirmąją naktį teko užmigti?

M.P: Po finalinių rungtynių tikrai nemiegojau. Iš karto ėjau pusryčiauti.

P.J: Nors ir pirmąją naktį grįžome labai vėlai, tačiau vis tiek porą valandų nusnaudžiau.

Pratęsimo žaisti nebesinorėjo

Kokia mintis sukosi Jūsų galvose, kai Renaldas Seibutis metė lemiamus baudos metimus?

M.P: Galvojau, kad įmes. Tikrai labai norėjosi, kad R.Seibutis įmestų. Nesinorėjo žaisti pratęsimo. Geriau čempionatą pabaigti ankščiau, nes per pratęsimą dar gali pralošti.

P.J: Mintyse sakiau: Renaldai, įmesk...Renaldai, įmesk.. Stengiausia jam savo norus perduoti mintimis.

Kas čempionate buvo sunkiausia?

M.P: Pradžioje, tik atvykus, buvo gana sunku apsiprasti su šalčiu. Kai dalyvavom turnyre Dalase, ten karštis buvo 34 laipsniai, o kai atvykome į Argentiną buvo vos 10 laipsnių šilumos. Nuo to truputį net susirgęs buvau. Vėliau buvo dvi sunkios varžybos: ketvirtfinalis su Argentina, kadangi tai komanda šeimininkė, ją palaikė visi sirgaliai. Antros sunkios rungtynės buvo - finalas. [nuotrauka1]

Kokia pagrindinė pergalės priežastis?

M.P: Pirma - geras kolektyvas, visi žaidėjai tarsi broliai, antra - labai gerai čempionatui pasiruošta, juk čia buvo ne vienos vasaros prakaitas. Ir, žinoma atkaklus, darbas.

Kokios buvo Lietuvos silpnosios vietos?

M.P: Pradžioje mes nepataikydavome labai daug baudų metimų ir darydavome daug klaidų. Bet kiekvienose rugntynėse šios blogybės mažėjo.

Koks buvo čempionato lygis?

M.P ir P.J: Čempionato lygis buvo aukštas. Tokių metų pasaulio čempionatą gali lyginti nebent su vyrų pasaulio čempionatu. Organizavimas taip pat buvo gana aukšto lygio. Viena, kas buvo truputėlį blogiau, tai treniruočių salės. Jos galėjo būti geresnės.

Ką treneriai kalbėjo po finalo rungtynių?

M.P: Treneriai labai džiaugėsi. Jie dėkojo visiems. Treneriai pasakė, kad čempionatą turėjome laimėti jau prieš dvejus metus.

P.J: Po finalo treneriai labai džiaugėsi mūsų iškovotu titulu. Manau, jie mumis didžiavosi.

Treneriai tikėjo, kad finale žaisite su Junginėmis Amerikos Valstijomis. Kokių varžovų tikėjotės jūs?

M.P: Buvo matyti, kad Amerikos rinktinė pati stipriausia. Iki varžybų su Kanada jie žaidė tikrai gerai. Amerikiečiai turėjo labai geri sukomplektuotą komandą. Mes, žaidėjai, nelabai galvojome apie finalą, mums buvo svarbiau nusiteikti ateinančioms kovoms.

P.J: Manau, visi tikėjosi, kad finale rungtyniaus Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes irgi galvojome, jog jei išeisime į finalą, teks susikauti būtent su jais. Jų iškritimas buvo staigmena.

Kodėl Lietuva Junginėms Amerikos Valstijomis pralaimėjo gana dideliu skirtumu?

M.P: JAV yra stipri komanda. Tas varžybas žaidėme tarsi stebėdami. Žiūrėjom, kaip jie žaidžia, nagrinėjome, kaip jie reguoja į tam tikrus mūsų derinius. Tokia buvo trenerių pasirinkta taktika. Juk žaidžiame ne dėl vienerių varžybų, o dėl viso čempionato.

Ar jums patiems teko stebėti rungtynes JAV-Kanada?

M.P: Ne, man pačiam šių varžybų stebėti neteko. Sužinojau tik vėliau. Man tai buvo gana netikėta.

P.J: Ir man pačiam neteko stebėti šių rungtynių, tačiau tai tikrai buvo labai netikėta.

Pirmi sveikinimai - draugų

Kas pirmas Jus pasveikino tapus čempionais?

M.P: Pirmi pasveikino tapus čempionu draugai - Saulius Kuzminskas, Vaidotas Pečiukas, Povilas Čiukinas.

P.J: Pirmieji po finalo pasveikino tėvai ir draugė.

Ar čempionato komandos pasveikino su pergale?

M.P: Tikrai po pergalės visi sveikino. Su slovėnais gerai sutarėm - jie mus palaikė ir iškart pasveikino. Kinai ir nigeriečiai pasveikino. Amerikiečių treneriai pasveikino.

P.J: Dauguma komandų mūsų pergale džiaugėsi. Mus pasveikino slovėnai, australai, nigeriečiai. Nepasveikino vieninteliai graikai (juokiasi).

Ar Argentinoje Jus palaikė sirgaliai iš Lietuvos?

M.P: Sirgalių tikrai buvo. Nors nežinau, kiek jų ten buvo, bet visą laiką maždaug dešimt tikrai matydavau. Pasipuošę Lietuvos vėliavomis ir atributika.

P.J: Taip. Visada sirgalių grupelė mus palaikydavo.

Kokia buvo Lietuvos komandos dienotvarkė?

M.P: Dienotvarkė priklausydavo nuo to, kelintą valandą būdavo rungtynės. Jeigu varžybos vykdavo anksti, tai nebūdavo rytinės treniruotės. O jeigu varžybos vykdavo vėlai, tai rytą eidavome pusryčiauti, vėliau keliaudavome į rytinę treniruotę, poilsis ir varžybos.

Ar liko laiko apžiūrėti miestą, papramogauti?

M.P: Tų dienų būdavo. Ypač po finalo, kadangi mes išskridome tik po dviejų dienų, tai viena diena buvo visai laisva. Buvom išėję po paplūdimį pasivaikčioti, iki centro nuėjome, po parduotuves pasivaikščiojome(juokiasi).

[nuotrauka2]Ar sirgaliai išėjus į miestą Jus atpažindavo?

M.P: Parduotvėse sirgaliai ypač atpažindavo. Visi sveikindavo, plodavo. Prašydavo autografų arba nusifotografuoti.

Ar teko po finalo kalbėtis su traumą patyrusiu ir į čempionatą neišvykusiu L.Kleiza?

M.P: Taip, Linas man skambino. Visus pasveikino, palinkėjo sėkmės.

P.J: Gaila, bet man to padaryti neteko.

Tobulas atsisveikinimas

Kokiu pažymiu įvertintumėte šios rinktinės pasirodymą per visus metus?

M.P: Šiuo metu įvertinčiau 10.

P.J: Manyčiau, nors ankstesniais metais ir ne viskas sekdavosi, mūsų rinktinės pabaigą galima vertinti labai aukštai. Tiesiog balais vertinti nelabai norėčiau.

Ar galima buvo per tuos metus pasiekti kažką daugiau?

M.P: Per ankstesnius čempionatus tikrai buvo galima pasiekti daugiau. Pasaulio čempionate Salonikuose, nors žaidėme gerai, tačiau buvome antri. Praeitų metų Europos čempionate tikrai turėjome būti pirmi, bet pusfinalyje pralaimėjome.

Ar tai yra tobulas atsisveikinimas?

M.P: Tikrai taip.

P.J: Visgi, jei tapome čempionais, tai yra tikrai tobulas atsiveikinimas.

Ar šios rinktinės nariai tapo draugais gyvenime?

M.P: Tikrai. Su kai kuriais mes jau buvome draugai. O su naujais įsiliejusiais taip pat bendraujame. Ir dabar per atostogas pasiskambiname, pasikalbame. Toks gyvenimas ir nieko nepadarysi.

P.J: Tikrai, šios rinktinės nariai tapo draugais.

Ar nėra gaila, kad ši rinktinė neberungtyniaus kartu?

M.P: Aišku gaila, kad mes niekada nebebūsim jaunimas. Mes jau baigėme šį etapą. Dabar žiūrime į priekį. Dar yra daugybė čempionatų su nacionaline rinktine. Gal ne visi vienu metu, tačiau visi joje parungtyniaus.

Mariau, kur dabar yra Jūsų ir S.Babrausko nukirpti tinkleliai?

M.P: Vienas yra pas mane namuose, o kitas pas trenerį R.Butautą.

Ar geriausios gyvenimo akimirkos yra su šia rinktine?

M.P: Ko gero manyčiau, kad taip.

Ar buvo komandų, kurias ypač norėjote nugalėti?

P.J: Labiausiai norėjosi atkeršyti Australijai už pralaimėjimą Pasaulio čempionato finale ir Slovėnijai už Europos čempionato pusfinalį.

Mariau, ar įvykdėte treneriui R.Butautui duotą pažadą trenerį Mikalauską iki 22 valandos nuskusti plikai?

M.P: Tai buvo įvykdyta 8 valandą ryto. Buvo nuvestas į šalia viešbučio esančią kirpyklą ir nuskustas(juokiasi).

Asmeninis žaidimas - neblogas

Kaip vertinate savo asmeninį žaidimą?

M.P: Vertinu gana neblogai. Man tikrai malonu, kad mes laimėjome. Tai yra didžiausias pasiekimas. Galėjau sužaisti geriau. Kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra.

P.J: Visada galima rungtyniauti geriau, tačiau labai svarbu pergalė.

Kokie kitų rinktinių žaidėjai padarė įspūdį?

M.P: Aš asmeniškai daugumą pažinojau ir nujaučiau, kaip kas gali sužaisti. Buvo aišku, kas turi ką padaryti, kas turi kamuolį, kas turi gynyboje gerai žaisti.

Mariau, kokie dabar Jūsų ateities planai?

M.P: Dabar poilsis ir reikia paskutinius taškus kontrakte dėl ateinančio sezono sudėlioti. Yra pasiūlymų iš Prancūzijos, Italijos, Belgijos. Žiūrėsim, kaip bus.