S.Buterlevičius svarsto: tęsti karjerą ar pasinerti į verslą (interviu)

Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) Summer Camp’20 stovyklų dalyviai toliau lepinami susitikimais su profesionaliais krepšininkais. Šįkart pasidalinti savo patirtimis į krepšinio ir pramogų stovyklą atvyko Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) čempionas Simas Buterlevičius.

31-erių vilnietis savo karjerą 2006 m. pradėjo Vilniaus „Sakaluose“, o vėliau persikėlė į tuometinį Vilniaus „Lietuvos rytą“, kuriame praleido net 5 sezonus ir 2010 m. su Rimo Kurtinaičio vadovaujama komanda į viršų kėlė LKL trofėjų. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet Vilniaus klubas šventė Lietuvos čempionato titulą.

Vėliau S. Buterlevičiaus karjera driekėsi Prienų „Rūdupio“, Kėdainių „Nevėžio“ Utenos „Juventus“, Panevėžio „Lietkabelio“ klubuose. Krepšininkui teko žaisti Lenkijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Graikijoje. Praėjusį sezoną vilnietis spėjo pademonstruoti savo sugebėjimus Rumunijos ir Švedijos lygose.

Gynėjo ir puolėjo pozicijose žaidžiantis 200 cm ūgio S. Buterlevičius susitikime su moksleiviais akcentavo, jog norint tapti profesionaliu krepšininku ar bet kokios kitos srities specialistu, reikia itin daug dirbti.

S. Buterlevičiaus vizitinė kortelė visuomet buvo metimas iš distancijos bei kibi gynyba. Vis tik su SKM.lt korespondentu bendravęs 31-erių krepšininkas pripažino, kad šiuo metu labai rimtai svarsto apie karjeros pabaigą.

– Kokie įspūdžiai pabendravus su stovyklautojais? – SKM.lt paklausė S. Buterlevičiaus.

– Be abejo, patiko. Su vaikais yra visuomet smagu bendrauti, praleisti laiką. Kai vyksta tokie renginiai ir juose dalyvauji, gera emocija išlieka visada. 

– Kaip manote, kokia tokių renginių nauda?

– Mano laikais tokių renginių situacija jau buvo pradėjusi gerėti. Šitas vaikų įtraukimas, priartinimas prie realių sportininkų yra labai gerai. Vaikai pamato pačią realybę, o ne mato krepšininką per televizorių ir jį idealizuoja. Vaikai tokiuose renginiuose krepšininkus pamato kaip asmenybes, kaip žmones, gali užduoti klausimus. Tas artimas bendravimas tarp vaikų ir krepšininkų yra labai gerai.

– Kaip pats praleidote karantino laikotarpį?

– Grįžęs iš užsienio, sąžiningai dvi savaites izoliavausi. Paskui pradėjau tvarkytis savo reikalus, šiek tiek treniruotis. Laisvalaikis buvo ganėtinai apribotas. Lygiai taip pat, kaip ir visiems žmonėms.

– Pats esate žaidęs ne vienoje „Betsafe–LKL“ ekipoje. Kas labiausiai įsiminė per visą karjerą?

– Natūraliai iškyla tie prisiminimai, kuomet kažką laimėjai, pasiekei. Karjeroje su „Lietuvos ryto“ ekipa pavyko iškovoti LKL žiedus, buvo sezonas su Rimu Kurtinaičiu, kur laimėjome federacijos taurę. Su „Juventus“ ir Dainiumi Adomaičiu iškovota trečia vieta LKL buvo tikrai įspūdinga. Šią pergalę gyvenime tikrai įsiminsiu.

– Kas buvo jūsų autoritetas tiek kaip žmogus, tiek kaip krepšininkas?

– Kas keisčiausia, niekada neturėjau tokių dalykų, kad idealizuočiau konkretų krepšininką, sekčiau jį, rinkčiausi jo numerį ir pan. Pas mane viskas buvo surinkta iš detalių. Dėl tritaškio patikdavo Arvydas Macijauskas, dėl jo prasiveržimo – Ramūnas Šiškauskas. Tiesa, tas, kuris man labai patikdavo buvo Zoranas Planiničius.

– Kiek krepšininkui yra svarbu turėti kontaktų, gerų ryšių už krepšinio aikštelės ribų?

– Jei reikėtų duoti patarimą jaunam žaidėjui, sakyčiau, kad labai svarbu tai, kaip apie tave atsiliepia komanda, treneriai, kokia yra tavo reputacija. Pastaruoju metu savo karjeroje aš susirasdavau klubą ne dėl to, kad turėjau įspūdingas statistikas, bet todėl, kad apie mane žinodavo kaip apie gerą komandos draugą, kovotoją. Mano statistika buvo tokia, kad darbo turėjau nesusirasti (juokiasi), bet susirasdavau mano lygiui gan neblogas vietas užsienyje.

– Kaip jauniesiems krepšininkams reikėtų išsiugdyti geras charakterio savybes?

– Tam tikros charakterio savybės yra įgimtos, bet aš manau, kad viskas yra išvystoma – reikalingas darbas su savimi. Pastaruoju metu man labai patiko Danas Rapšys. Jei jį sekti kaip ne sportininką, o kaip žmogų, jo darbas su savimi, minčių kontroliavimas yra kažkas tokio. Minėti dalykai yra itin svarbūs. Minčių kontroliavimui, darbui su savimi reikalinga ne savaitė, mėnesis, vasara, o daug metų. Kuo anksčiau jaunieji krepšininkai laikosi disciplinos, tuo greičiau jie susitvarko su savimi.

– Prieš susitikimą su vaikais man buvote užsiminęs apie krepšininko karjeros pabaigą. Ką iš tikrųjų planuojate daryti?

– Mąstau elementariai. Priėmiau sprendimą dėl savo ateities. Man krepšininko gyvenimo būdas yra smagus ir įdomus – keliauti, atrasti naujas šalis. Viskas su tuo yra tvarkoje, bet pajutau, kad jau yra tas amžius, kad nori kažko sėslesnio, ramesnio. Žinoti, kur gyveni, grįžti į savo namus, o ne klaidžioti kitur. Dabar būsiu Lietuvoje, kabinsiuosi į gyvenimą, pradėsiu darbuotis su projektais, verslais.

Aš nesakau šimtu procentu, kad baigiu krepšininko karjerą. Šiandien atrodo taip, o po dviejų mėnesių gali gauti neįtikėtiną pasiūlymą, kurio negalėsi atsisakyti. Galima sakyti, kad 90 procentų, jog baigiu profesionalaus krepšininko karjerą. Šiam momentui koncentruojuosi į darbą su savimi, į realų darbą, o ne į krepšinio darbą. Karantinas leido daugumai krepšininkų permąstyti, kur toliau judėti. Karantino metu atėjo supratimas, kad tas laikas vis tiek ateis po dvejų, trejų ar ketverių metų.

– Ko palinkėtumėt SKM bendruomenei?

– Palinkėčiau ne materialių dalykų. Visiems mokyklos treneriams, auklėtiniams ir administracijai linkiu mylėti savo darbą ir būti juo patenkintiems. Tas yra svarbiausia.