S.Štombergas nepamiršo skaudžių pamokų, bet vėl nėrė į rizikingą veiklą (interviu)

Vienas geriausių XX ir XXI a. sandūros Lietuvos krepšininkų Saulius Štombergas pastaruoju metu susitelkęs į naują veiklą.

Nelengvą, profesinėmis nesėkmėmis ir artimųjų netektimis paženklintą gyvenimo etapą atlaikęs 42-ejų klaipėdietis visa galva pasinėrė į rizikingą nekilnojamojo turto verslą, kuriame sykį jau buvo skaudžiai nusvilęs.

Duodamas išsamų interviu Kazanės „Business-Gazeta.ru“ portalo žurnalistui, buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, Kauno „Žalgirio“ lyderis, įvairių elitinių Europos komandų marškinėlius vilkėjęs S. Štombergas prisiminė ir sovietmečio laikmetį, ir savo egzotinę kelionę į Kiniją, papasakojo apie pirmąjį nesėkmingą bandymą tapti verslininku, naują projektą ir neatmetamą galimybę kada nors sugrįžti į krepšinio pasaulį.

Primename, kad krepšininko karjerą 2010 m. baigęs S. Štombergas 2013-2014 m. trumpai treniravo „Žalgirį“, iš kurio stratego posto po nesėkmių serijos pasitraukė. Šią vasarą S. Štombergas turėjo vadovauti Lietuvos 18-mečių rinktinei, tačiau prie jos vairo taip ir nestojo – mirus mamai, vyras nusprendė perleisti šį darbą kitiems.

– Sauliau, ar jums liko kokie nors prisiminimai iš sovietinių laikų? Prisimenate metus, kuomet parduotuvių lentynos buvo tuščios?

– Žinoma. Tada į parduotuves tėveliai eidavo tik su specialiais talonais. Lentynose nebūdavo nieko – kažką įsigyti būdavo galima tik turguje. Tačiau mes supratome, kad visos materialios problemos laikinos. Gyvenime visko pasitaiko. Šiandien kažką turi, o rytoj jau gali nieko neturėti. Prisimenu salę, į kurią tais laikais eidavome treniruotis. Ten nebuvo karšto vandens, šildymo, nebuvo avalynės – bet kurį sporto inventorių būdavo įsigyti labai sunku. Dar kartą pakartosiu: viskas tik pagal talonus. Nuostabu, kad šiais laikais jaunimas turi puikias sąlygas: ir kokybiškas aikšteles, ir šiltas rūbines.

– Iki šiol sklando istorijos, kad Eurelijus Žukauskas prašė batelių iš Arvydo Sabonio?

– Taip, tokio dydžio batelius, tinkančius Žukausko pėdoms, rasti buvo nerealu. Jaunystėje jis dažnai žaidė ne su sportiniais bateliais. Regis jis net paprastų sportbačių neturėjo. Sunkūs buvo laikai.

– Kada supratote, kad sovietinė epocha traukiasi?

– Kai atsirado jausmas, jog viskas keičiasi. Parduotuvėse atsirado prekių, mums nebebuvo draudžiama keliauti į užsienį, žaisti kituose klubuose. Žinoma, dabar vaikams sunku papasakoti, kas buvo tais laikais, o jiems tai suvokti nėra paprasta. Tačiau, mano nuomone, pasakoti vis tiek reikia. Jiems svarbu suprasti, kad visos materialios gėrybės gali žaibiškai dingti.

– Kas vyko lietuviškame krepšinyje paskutinio XX a. dešimtmečio sandūroje?

– Šarūnas Marčiulionis tuo metu žaidė NBA ir įsteigė naują LKL lygą, kuri gyvuoja iki šiol. Krepšinis populiarėjo. Vien tik Kauno mieste buvo 5-6 komandos, o mes, jauni vaikinai, gaudavome pasiūlymų. Aš tada perėjau iš „Žalgirio“ komandos į „Atletą“. Jeigu nebūčiau priėmęs tokio sprendimo, turbūt ir būčiau sėdėjęs ant „Žalgirio“ suolelio negaudamas šansų. O „Atlete“ ir pradėjau savo karjeros kelią.

– Ar tėvai kritikavo jus dėl to, kad pasirinkote sportą, o ne įprastą profesiją su normuotu grafiku ir stabilia alga?

– Ne, priešingai – jie labai džiaugėsi, kai mane pakvietė „Žalgiris“. Jau tada tas klubas turėjo rimtą vardą. Tačiau svarbu suprasti, kad aš tada buvau vaikas, o tėvams buvo nelengva išleisti sūnų į kitą miestą, kad galėčiau dirbti ir mokytis. Dabar mamos ir tėčio jau nėra.

– Ar nejaučiate nuoskaudos, kad negalėjote su tėvais bendrauti daugiau dėl nuolatinių treniruočių, kvietimų į rinktines, rungtynių?

– Tokia mūsų profesija – bendravimui su artimaisiais laiko lieka labai nedaug. Iš tėvų namų išvykau būdamas 15-metis. Ir vėliau su jais susitikdavome tik ypatingais atvejais. Atvažiuojame, bendraujame, išsiskirstome. Taip pat vėliau viskas vyko ir su šeima – kai pasirašiau kontraktą su „Uniks“, į Rusiją savo vaikų nesivežiau: jie liko lankyti mokyklą Lietuvoje, nesinorėjo jų tampyti.

– Ar kada nors galėjote atsidurti „Lietuvos ryte“?

– Antanas Kavaliauskas anksčiau kalbėjo, kad niekada nežais „Žalgiryje“. O dabar žaidžia. Krepšininkai renkasi tarp tų pasiūlymų, kuriuos gauna, ieško geriausių sąlygų. Kai kuriems reikia didesnio kontrakto, kai kam svarbesni sportiniai rezultatai. Galėjo būti visko.

– Ar buvo pasiūlymų išvykti į NBA?

– Konkrečių pasiūlymų taip ir nesulaukiau. Su manimi buvo susisiekta, bet nieko konkretaus. Tais laikais ne taip žiūrėjo į europiečius, kaip dabar. Dabar daugelis išvyksta. O tada Europą palikdavo tik pačios ryškiausios žvaigždės: Sabonis, Divacas ir kiti.

– Turbūt po sezono Kinijoje jus buvo kažkuo nustebinti sunku. Kaip apskritai jūsų kelyje atsirado toks pasiūlymas?

– Turėjau galiojantį kontraktą su „Atletu“. Į klubą atvyko žmonės iš Kinijos, jie vertino žaidėjus, atsirinko jiems patinkančius. Taip mes ir susitarėme, kad išvykusiu žaisti į Kiniją – į Šanchajų (1996-1997 m. – red. past.). Žiūrint iš finansinės pusės, tai buvo geras pasiūlymas. Kinijoje stebino daug kas – ne tik maistas, bet ir tai, kad visi žmonės man atrodė vienodi. Lygiai taip, kaip ir mes jiems. Sykį į Kiniją atvažiavo mano brolis, jis vaikščiojo po gatves ir dalijo autografus vietoje manęs. Brolis už mane vyresnis trejais metais, mūsų tarpusavio santykiai visada buvo labai artimi. Jis dažnai atvykdavo ir į Kazanę, daug kartų palaikydavo mane ir komandą. Dabar mes kartu dirbame. 

– Nebuvo taip, kad po to pelningo sezono Kinijoje į jus kreipėsi seniai pamiršti giminaičiai ar draugai. Juk visi žino, kad gerai uždirbote.

– Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų nebūčiau uždirbęs. Bet ir milijonieriumi iš karto netapau. Po tos kelionės grįžau ir nusipirkau butą – tuo labai džiaugiausi. Nekilnojamas turtas tuo metu nebuvo brangus. Dabar už tą atlyginimą aš jau buto nenusipirkčiau.

– Netrūksta istorijų, kaip 1992-ųjų Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė pirkdavo elektronikos prietaisus ir vėliau juos pardavinėjo gimtinėje. Ar jūs tokia komercine veikla užsiiminėdavote?

– Algos anksčiau buvo labai mažos. Jaunystėje dažnai kažką parduodavome ir tik vėliau žaisdavome (juokiasi). Tais laikais mūsų atlyginimo dalis priklausydavo ir nuo komercijos, tekdavo užsidirbti ne krepšinio būdu.

– 2003-iaisiais persikėlėte į Kazanės „Uniks“? Ar nebuvo sunku Rusijoje?

– Aš atvykau į Kazanę jau nebe jaunuolis. Tai pirmą kartą, kai išvykau žaisti į Italiją, buvo sunkumų. Reikėjo apsiprasti, pajausti teisėjus, žaidimo lygį. O kai užsienyje žaidi antrus ar trečius metus – jau jautiesi geriau. Taip, pusmetį reikėjo adaptuotis, tačiau komanda buvo draugiška, su rusų krepšininkais nekildavo jokių kalbos problemų.

– Karjeros pabaigoje jūs jau pradėjote užsiiminėti verslo reikalais. Kaip pavyko suderinti šiuos du gerokai skirtingus polius?

– Konkretaus paskirstymo neturėjau. Visų pirma žaidžiau krepšinį, o tik vėliau užsiiminėjau verslu. Daugelis žaidėjų, kurių karjera artėja prie pabaigos, mąsto, ką daryti. Reikia rasti teisingus partnerius. Vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau. Daugelis praranda visus pinigus.

– Vertinant tai, kad 2009-aisiais vėl sugrįžote žaisti į „Uniks“, galima daryti išvadą, kad jūsų pirmasis bandymas tapti verslininku nebuvo sėkmingas.

– Kuomet aš pirmą kartą užbaigiau karjerą, viskas vyko sėkmingai. Tačiau vėliau pasaulį sukrėtė finansinė krizė. Man, žinoma, buvo ir toliau galima užsiiminėti statybomis, tačiau Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, nebebuvo visiškai jokių užsakymų, niekas nieko nepirko. Rinka krito 40-50 proc., bankai nebeskolino pinigų. Aš nusprendžiau dar kartą pažaisti ir palaukti, kol situacija pasitaisys.

– Ar nebuvo minčių kažką įkurti Kazanėje?

– Bet kuriuo atveju, tu geriau žinai savo šalies įstatymus. Rusijoje viskas surikiuota kitaip. Reikia turėti pažįstamų ir draugų, kuriais gali pasitikėti. Verslą visuomet reikia prižiūrėti, būti vietoje. Noriu pasakyti, kad „Uniks“ rungtynes Eurolygoje žiūriu dažnai. Labai laukiu „Žalgirio“ ir „Uniks“ rungtynių Kaune. Tikrai ateisiu susitikti su senais pažįstamais.

– E. Žukauskas neseniai dalyvavo laidoje „Delfinai ir žvaigždės“. Kodėl jūs atsisakote galimybės dalyvauti televizijos laidose?

– Reikalas tas, kad tu negali tiesiog ateiti į filmavimą, pašmėžuoti ekrane ir išeiti. Reikia tuo užsiimti periodiškai, reikia laiko. Pasiūlymų buvo. Mūsų šalis maža – visi vieni kitus prisimena. Tačiau man nereikia tokių pasirodymų, tai ne mano stilius.

– O koks yra jūsų stilius?

– Jeigu aš nueinu į televizijos šou, mane pristato kaip krepšininką. O dabar mano profesija jau kita. Šiuo metu mes užsiimame daugiabučių namų rajono statyba. Kuriame naują kvartalą jaunoms šeimoms. Norisi, kad viskas pavyktų ir žmonės gautų kokybišką būstą už gerą kainą. Įprastai keliuosi 6-7 ryto ir peržvelgiu dienos planą. Galiu namo grįžti ir 9-ą valandą vakaro, įprastinio grafiko nėra. Kartais dirbame 7, o kartais – ir 12 valandų. Nelengvas grafikas, tačiau krepšinio laikai praėjo, atėjo laikas užsiimti verslu. Vietoje negalima stovėti.

– O jeigu koks nors klubas pasiūlytų trenerio darbą, sutiktumėte?

– Krepšinis visuomet lieka mano širdyje. Tačiau man dabar reikia užbaigti svarbų projektą. Jeigu rasčiau žmogų, kuriam galėčiau patikėti visus svarbiausius reikalus, galbūt vieną dieną ir sugrįžčiau į krepšinio pasaulį.

– Kaip manote, kodėl jūsų trenerio karjera nebuvo tokia nuosekli?

– Neturėjau rimtų sutarčių pusantrų ar dvejus metus. Tik turėjau progą pabūti vyriausiuoju treneriu tam tikrą laiką. Todėl dėl savo trenerio karjeros tęstinumo išvadų dar nedaryčiau.

– Jūs turbūt niekada ir nedirbote su komanda, kurios žaidėjus rinkote pats?

– Taip, tokios galimybės nebuvo. Dirbau su tais žaidėjais, kurie buvo komandoje. – Ar buvote sulaukęs pasiūlymų tapti „Uniks“ treneriu? – Ne, po darbo „Žalgiryje“ ir Lietuvos jaunimo rinktinės trenerių štabe, daugiau pasiūlymų negavau.