Sergejus Jelevičius: “Esu įsitikinęs, kad komandai vadovavau teisingai”

Rusijos rinktinė - už Atėnų Olimpinių žaidynių borto. Tai paaiškėjo trečiadienį (09.10), kai rusai pralaimėjo ketvirtfinalio rungtynes prancūzams 76:69, o po to sekusi lietuvių pergalė prieš Serbiją ir Juodkalniją reiškė, jog penktoji turnyro komanda tikrai negaus išsvajotojo olimpinio kelialapio.

Rusijos rinktinės vyriausiasis treneris Sergejus Jelevičius po trečiadienio (09.10) rungtynių davė interviu sporto dienraščiui "Sport Ekspress”, kuriame pasidalijo mintimis apie savo komandos žaidimą turnyro metu bei jos ateities perspektyvas.

"Jei tik būtumėme geriau pataikę ..."

- Kokios jūsų bendros mintys apie mačą su Prancūziją?

- Rungtynėse su prancūzais mes pasirinkome sau nebūdingą taktiką. Ne, ne todėl, kad būtume norėję jiems pateikti kažkokį siurprizą. Paprasčiausiai: žaisti su prancūzais greitą krepšinį yra savižudybė, dėl to stengėmės primesti jiems lėtesnį, labiau pozicinį žaidimo stilių.

- Rungtynių pabaigoje jūsų komanda panaudojo presingą ir sumažino skirtumą beveik iki minimumo. Turėjote šansą laimėti, tačiau tai nepavyko. Kodėl?

- Mes nepataikėme metimų, kuriuos privalėjome įmesti. Prancūzija yra puiki komanda, turinti aukšto lygių meistrų. Vertinant bendriau, mes dar nesame pasiekę tokio lygio, kad galėtumėme nugalėti šiuos varžovus. Tačiau šiandien tokią galimybę turėjome - ir visiškai realią. Jeigu ne apgailėtinas mūsiškių pataikymo procentas (23/69 iš žaidimo, t.y., 33% - aut. past.), viskas galėjo pakrypti ir kitaip. Nedengiamas žaidėjas turi pataikyti!

Be to, galbūt mums reikėjo anksčiau griebtis presingo ketvirtajame kėlinuke.

- Jeigu būtų galima peržaisti šias rungtynes, ką pakeistumėte savo komandos veiksmuose?

- Turbūt būtumėme kiek anksčiau ėmę naudoti presingą. Beveik iki pačios pabaigos tikėjausi, kad žaisdami pozicinį krepšinį mes vis tik sugebėsime prisivyti prancūzus, bent jau ryškiai sumažinti skirtumą. Komanda juk gynėsi neblogai. Tačiau pozicinis žaidimas nepadėjo, skirtumą smarkiai sumažinti pavyko tik tada, kai ėmėme juos aktyviai spausti.

Prancūzai išsprendė Kirilenkos problemą

- Prancūzijos ekipos trenerio Alaino Weiszo nuomone, jo auklėtiniams pavyko išspręsti svarbiausią užduoti: neutralizuoti Andrejų Kirilenką. Sutinkate?

- Iš dalies taip. Kai tiktai A.Kirilenka imdavosi iniciatyvos puolime, pastoviai susidurdavo su dviem priešininkais. Jeigu Andrejus atmesdavo kamuolį komandos draugams prie tritaškio linijos, pastarieji pernelyg dažnai mėtydavo pro šalį. Nepasakyčiau, kad toks scenarijus mums buvo siurprizas. Tokį variantą mes rimtai svarstėme ir jo baiminomės.

- Visuose šio turnyro susitikimuose Rusijos rinktinei tekdavo vytis varžovus. Nejaugi manote, kad įmanoma kažką rimto pasiekti tarptautiniuose turnyruose, imantis aktyvių veiksmų tiktai paskutinėmis rungtynių minutėmis?

- Mūsų komanda jauna, joje daug ką reiškia žaidėjų azartas ir užsivedimas. Žaidėjų talentas dar neperaugęs į meistriškumą, jiems trūksta patirties. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios mums tekdavo atsidurti besivejančiųjų vaidmenyje ...

"Atėjau į rinktinę, tikėdamasis gauti guzų”

- Serbijos ir Juodkalnijos ekipa susitikime su lietuviais buvo sumažinusi skirtumą nuo 21 iki 4 taškų. Ar tuo momentu tikėjote, kad broliai slavai sugebės padėti Rusijos komandai ir ištraukti rungtynes?

- Be abejo, norėjau, kad serbai nugalėtų lietuvius. Tačiau šis jų spurtas buvo paremtas veikiau emocijomis, o ne meistriškumu. Dabartinė Serbijos ir Juodkalnijos rinktinė neturi potencialo nugalėti Lietuvą. Lietuviai - vieni pagrindinių šio čempionato favoritų.

- O kokius iš viso matote favoritus? Tai Lietuva, Ispanija ...

- Kol kas susilaikysiu nuo prognozių. Rimtesnes išvadas bus galima daryti tada, kai žinosime visus keturis pusfinalių dalyvius.

- Viena vertus, Rusijos rinktinės žaidimas šiose pirmenybėse, nepaisant kai kurių prognozių, nekėlė slogaus beviltiškumo įspūdžio. Komandos rodomas krepšinio lygis buvo bent jau ne žemesnis, negu atskirų jos narių lygis. Kita vertus, pagrindinė užduotis taip ir neįvykdyta - nepatekome į Olimpiadą.

- Mano įspūdžiai panašūs į tai, ką sakote. Be abejonės, jaučiu nepasitenkinimą dėl nepatekimo į Olimpiadą. Tuo pat metu suprantu, jog nuveikiau kažką naudingo. Mane gali pašalinti iš vyr. trenerio posto - žinau. Bet juk tą riziką supratau jau tuomet, kai sutikau dirbti šiose pareigose. Labai norėjosi įrodyti, kad Rusijoje esama žaidėjų, iš kurių galima suburti gerą komandą. Gal man pritrūko laiko, gal dar kažko, tačiau esu įsitikinęs: jeigų mūsų daromi darbai būtų buvę pradėti anksčiau, rinktinė šiuo momentu būtų visiškai kitokia. Netikėdamas pasirinkto kelio teisingumu, net nebūčiau bandęs. Man juk ir "Chimki” klube užtenka darbo. Į rinktinę ėjau vedamas principinių paskatų, ir buvau pasirengęs gauti guzų.

- Tad sveikinu su pirmuoju guzu. Made in France (pagaminta Prancūzijoje - aut. past.).

- Jeigu rinktinei ir toliau būtų vadovaujama po senovei, viskas būtų buvę dar blogiau. Komanda irgi būtų toli nuo pjedestalo, kovotų dėl ne aukščiausių vietų. Tačiau pagrindą joje sudarytų ne jaunimas, o veteranai. Žaidėjai, kurie iš tiesų net nenori atstovauti rinktinei. Esu įsitikinęs, kad tokiu atveju nieko nebūtumėme pasiekę ir dar pabloginę mūsų šalies krepšinio situaciją. Tuo tarpu dabar - kitas vaizdas. Vaikinai trokšta nugalėti, kovoja visuose mačuose. Visi iki vieno! Ir jeigu ne tie nelamingi 33% pataikymų, Rusija tikrai būtų nugalėjusi Prancūziją ir patekusi į pusfinalį.

"Mes neturime Š.Jasikevičiaus lygio žaidėjo”

- Abejoju, kad Piotras Samoilenka turėjo realią galimybę įmesti tą tritaškį rungtynių pabaigoje, kuris būtų prancūzų persvarą ištirpdęs iki vienintelio taško. Metimas neparuoštas, baigiantis 24 sekundžių limitui ...

- Tačiau prieš tai turėjo pataikyti Valentinas Kubrakovas, kuriam niekas netrukdė! Jokiu būdu nekaltinu Valentino, tiesiog konstatuoju faktą. Štai visiškai priešingas pavyzdys: patys matėte, kaip lietuvių snaiperiai užmėtė serbus.

- Tačiau lietuvių snaiperiai turi žmogų, kuris visuomet pasirengęs juos išvesti į atakuojančią poziciją. Turiu galvoje nuostabų įžaidėją Šarūną Jasikevičių.

- Na neturime mes Rusijoje tokio "pirmo numerio”! Ką aš galiu padaryti? Be to, trūksta ir "centrų". O štai dabar matome - problemos ir su snaiperiais.

- Jeigu ne Sergejaus Čikalkino trauma - jis būtų galėjęs važiuoti į šį čempionatą ir džiuginti mus savo taikliais metimais ...

- Bijau, kad S.Čikalkinas vargu ar būtų padėjęs, žinant, kokį krepšinį šiuo metu propaguoja mūsų rinktinė. Aš žaidimą grindžiu gynyba, o čia jis neblizga. Visgi manau, kad S.Čikalkinas - protingas žaidėjas. Bandysiu jį įtikinti, kad vien tik metimais toli nenuvažiuosi. Reikia dar ir gintis, "arti”, bėgti į greitas atakas, kaip tai daro užsienio žvaigždės. Įskaitant tą patį Š.Jasikevičių.

Presingo įgūdžiai buvo gludinami už uždarų durų

- Visų susižavėjimą sukėlė presingas, kurį Rusijos rinktinė naudodavo paskutinėmis minutėmis. Jo pagalba jums pavyko atžaisti iš ispanų 12 taškų, išplėšti pergalę iš kroatų, o šiandien sumažinti skirtumą nuo 15 iki 4 taškų. Papasakokite kiek smulkiau apie šį jūsų komandos žaidimo elementą.

- Tiesą sakant, tokį presingą mes jau seniai praktikuojame "Chimki” klube. Yra keletas jo variantų. Pavyzdžiui, pagal schemą "32” mes priešininkui su kamuoliu užtveriame dešinę pusę, kad jis galėtų pasuoti tik į kairę. O ten kamuolio gavėjo jau tyko du mūsų žmonės, kurie jį "uždaro”. Likusiųjų užduotis - užkirsti galimas perdavimo kryptis, perimti kamuolį. Mes ilgai dirbome, rengdami tokią gynybą. Aš netgi nieko neleisdavau į treniruotes, kad paslaptis nebūtų atskleista per anksti. Tokia gynyba reikalauja daug pastangų ir didelės koncentracijos. Pajutęs, jog žaidėjams pagaliau pavyksta, perėjau prie kiek minkštesnio varianto, schemos "22”. Visus savo asistentus ir pačius krepšininkus įtikinėjau, jog be tokios gynybos į Olimpiadą niekaip nepakliūsime. Jie patikėjo, o spaudimas tikrai davė vaisių. Pvz., rungtynėse su kroatais: priešininkai ilgai pirmavo, pavargo, tada mes jį ir prigriebėme.

- Žinomas jūsų neigiamas požiūris į legionierius, kurių pastaraisiais metais vis daugiau atsiranda Rusijos klubuose. Tačiau nejaugi, vykdant tokį presingą, jums nepraverstų Johnas Holdenas, su savo reaktyviniu greičiu galintis puikiai periminėti perdavimus ir netrukus turintis gauti Rusijos pilietybę?

- Tokie žmonės rinktinėje - visada tik laikini. Net jeigu J.Holdenas taps Rusijos piliečiu ir sutiks žaisti už nacionalinę komandą, jis bet kada gali imti ir pasitraukti. Manau, reikia orientuotis į mūsų pačių krepšininkus, ir visų pirma - į žaidžiančius Rusijos ekipose. Reikia, kad klubinės komandos nacionaliniame čempionate į aikštelę galėtų išleisti ne daugiau kaip du užsieniečius. Taip, suprantu - Europos taurėse be didesnio skaičiaus legionierių toli nenuvažiuosi, tačiau Rusijos Superlygoje mes juk galime nusistatyti kokias tik norime taisykles.

Trenerio likimą spręs šalies krepšinio federacija

- Tapdamas rinktinės vyriausiuoju treneriu, prisiėmėte įsipareigojimą ją išvesti į Olimpines žaidynes. Rusijos krepšinio federacija netgi numatė jums galimybę atsistatydinti, jeigu ši užduotis nebus įvykdyta. Ką ruošiatės daryti toliau? Norite ir toliau dirbti rinktinėje?

- Atvirai šnekant, ėjau į rinktinę ne vieniems metams. Per tokį laikotarpį rimtai parengti naują komandą tiesiog neįmanoma. Prieš čempionatą šnekėjausi su Rusijos krepšinio federacijos Vykdomojo komiteto nariais. Jie sakė: "Pažiūrėsim, kaip pavyks pasirodyti turnyre, tuomet ir spręsime, ar palikti S.Jelevičių vyriausiojo trenerio pareigose”. Visi supranta, į kokią valtį aš įsėdau. Tad dabar viskas priklauso nuo Federacijos. Jeigu pasitikės, dirbsiu su rinktine ir toliau. Komanda buvo patekusi į krizę, tačiau dabar aš jau aiškiai matau šviesą tunelio gale. Jeigu teks atsistatydinti, vistiek jausiu pasitenkinimą, kad sugebėjau išjudinti pačią sistemą, nuotaikas komandoje.

Dabar už rinktinę žaidžia žmonės, kuriais galima pasitikėti. Tai labai svarbu. Pvz., Federacijos prezidentas anksčiau pasakydavo: "Reikėtų šį krepšininką priversti žaisti už rinktinę, privilioti, be jo bus blogai”. Kategoriškai nesutinku! Negalima nieko privertinėti ar įkalbinėti, visiems turi būti lygios sąlygos.

- Šiame čempionate blogiau už kitus atrodė veteranai Valentinas Kubrakovas ir Michailas Solovjovas ...

- M.Solovjovas puikiai žaidžia greitą krepšinį. Tačiau jis įgyja pasitikėjimo savimi tik tuomet, kai jam duodi daug žaidybinio laiko. Kitaip jis ima kiek blaškytis. Galima sakyti, kad dėl nesėkmės Švedijoje kaltas ne žaidėjas Solovjovas, o treneris Jelevičius. Bet tokio lygio turnyre negaliu leisti jam daug žaisti. M.Solovjovas, deja, nesugebėjo deramai pasipriešinti aukštesniems už jį centrams.

- Kartais susidarydavo įspūdis, kad geriau jau A.Kirilenka būtų mažiau mėtęs, vietoj to dažniau perduodamas kamuolį komandos draugams. Jūsų nuomone, ar teisingas toks požiūris?

- Nebandžiau A.Kirilenkos versti, kad jis daugiau žaistų savo komandos draugams. Nemaniau, jog tai tikslinga. Mano nuomone, Andrejumi reikia daugiau pasitikėti, mažiau sprausti į kažkokius rėmus - tai geriausias būdas atsleisti jo potencialą. Idealiu atveju rinktinėje turėtų būti du trys tokios klasės žaidėjai, o ne vienas. Tuomet tikrai nekiltų klausimų dėl pernelyg dažnų individualių veiksmų, klausimas savaime išsispręstų. Na o bendrai vertindamas A.Kirilenkos pasirodymą Švedijoje, sakyčiau, kad jis susidorojo su jam iškelta komandos lyderio užduotimi.