Sergejus Jelevičius: "Žinau, kaip pasiekti tikslą"

Šią savaitę startuoja Europos vyrų krepšinio čempionatas. Geriausios Senojo žemyno rinktinės baigė pasirengimo ciklą čempionatui ir keliauja į Švediją. Prieš išvykdamas su rinktine į čempionatą, Rusijos rinktinės vyriausiasis treneris Sergejus Jelevičius pasidalino mintimis su dienraščiu "Sport Ekspress”.

Bazė Novogorske - košmaras

Į interviu treneris atvyko vilkėdamas savo gimtojo klubo - Maskvos srities "Chimki” - apranga ir iškart užvedė kalbą apie tai, jog šiame Pamaskvio mieste planuojama statyti naujus 3 - 3,5 tūkstančio vietų krepšinio sporto rūmus.

- Be salės, komplekse dar bus viešbutis, baseinas. Vienu žodžiu, šį projektą, kurį įgyvendins Maskvos srities vadovybė, atrodo įspūdingai. Kompleksas numatytas specialiai komandai "Chimki”, ir jame bus žaidžiamas tik krepšinis.

[nuotrauka1]- Ar šis kompleksas taipogi taps ir Rusijos rinktinės treniruočių baze?

- Būtinai. Vykdyti pasirengimą Novogorske jau seniai neįmanoma. Žiemą mes su Juriju Selichovu (vienu iš Rusijos rinktinės trenerių - aut. past.) važiavome ten į ekskursiją. Pasivaikščiojome, apsižvalgėme: čia gi per paskutinius 25 metus niekas nepasikeitė! Visiškai neprižiūrima - košmaras. Staiga matome - link mūsų bėga bazės direktorius. Prašo: "Užtarkit žodį aukščiau, Sergejau Nikolajevičiau, padėkit bazei”. O kokia prasmė kažką užtarinėti, jeigu vis tiek žmonės nieko nedarys? Laukia, kol ateis geras dėdė ir viską už juos atliks. Štai mūsų klube pinigų niekas veltui nemėto, o skiria juos materialinės - techninės bazės plėtrai. Jau dabar "Chimki” krepšininkai treniruojasi geresnėmis sąlygomis negu tos, kurios yra Novogorske.

- Tereikia jums bent sekundei atsitraukti nuo rinktinės ir iškart kalbate apie "Chimki” ...

- Tai šventa. Mano vaikas. Tačiau dabar Sergejui Jelevičiui svarbiausia - rinktinė ir Europos čempionatas. Dviems mėnesiams aš visiškai atsijungiau nuo klubo reikalų. Netgi algos iš "Chimki” klubo negaunu.

O iš rinktinės?

- Irgi ne. Dirbu be kontrakto, galima sakyti - visuomeniniais pagrindais. Kodėl? Nes noriu įrodyti, kad krepšinis Rusijoje nemiręs, Kad turime trenerių, žinančių, kaip pasiekti rezultatą. Netgi tokiomis sąlygomis, kai problematiška į rinktinę surinkti 17 žaidėjų. Vieni negali, kiti nenori ...

Didžiausia netektis - Aleksandras Petrenka

- Tai užuomina apie Ruslaną Avlejevą? Kas gi vis dėlto įvyko: jis pats atsisakė žaisti, ar jo nematome rinktinėje dėl kitos priežasties?

- Mes laukėme skambučio, o Ruslanas neskambino. Kai aš pats bandžiau su juo susisiekti - buvo nepasiekiamas. O sekančią dieną laikraščiuose pasirodė R.Avlejevo interviu. Atvirai šnekant, aš taip ir nesupratau, kodėl jam reikėjo nuo manęs slapstytis. Jeigu nesijauti pakankamai pajėgus žaisti - pasakyk, aš viską suprasiu. Tai normalus vyriškas pokalbis. O tempti į rinktinę už ausų aš nieko nesiruošiu. Na bet užteks apie R.Avlejevą. Ko šiuo metu iš tiesų trūksta - tai A.Petrenkos, S.Čikalkino ir A.Bašminovo.

[nuotrauka2]- Kuri iš šių netekčių yra rimčiausia?

- Manau, jog Aleksandro Petrenkos. Jeigu jis būtų rinktinėje, galėtų žaisti "ketvirtu numeriu”. Tokiu atveju A.Kirilenka, dabar atliekantis šią funkciją, galėtų pereiti į sau įprastą lengvojo krašto poziciją.

- Tuomet startiniame penkete nepasirodytų S.Monia ir V.Chriapa?

- S.Monia galėtų sužaisti ir atakuojančio gynėjo pozicijoje. O V.Chriapa kol kas veikiau yra pagalbinis krepšininkas, nors daugelis jį jau priskyrė prie žvaigždžių. Nepamirškime: vaikinui tiktai 21 metai, jam dar reikia labai daug dirbti. Bendrai paėmus, rinktinėje situacija unikali. A.Kirilenka gimęs 1981 m., Chriapa - 1982 m., Monia - 1983 m. Licholitovas, taip pat neretai patenkantis į startinę sudėtį, - A.Kirilenkos vienmetis. Komandoje matome ryškų disbalansą tarp kartų. Dėl to mes dažnai "užsižaidžiame”, be reikalo prarandame kamuolius. Kas nors iš jaunesnių sėkmingai sužaidžia atkarpą ir iš karto galvoja: štai koks aš, pasižiūrėkit. O kelnės juk dar trumpokos.

- Galbūt vertėtų į rinktinę pakviesti dar ką nors iš "dėdžių”? Pavyzdžiui Judiną.

- "Dėdžių” mes jau turime - tai Vasilijus Karasiovas ir Valentinas Kubrakovas. Daugiau nebereikia. Štai vidutinio amžiaus žaidėjas nepamaišytų. Tiktai kur tokį surasti?

Kas treniravo Sergejų Panovą 1990 metais?

- Paskutiniuose draugiškuose mačuose jūsų startinis penketukas būdavo V.Karasiovas, V.Kubrakovas, S.Monia, A.Kirilenka ir M.Solovjovas. Ar taip bus ir Švedijoje?

- Šiandienai šis variantas atrodo optimalus. Nors dar negalima sakyti, kad mes jau sukūrėme naują rinktinę. Visiškai jos potencialą bus galima išnaudoti tuomet, kai į ją sugrįš traumuoti krepšininkai ir priaugs iki pagrindinės sudėties lygio keli jauni žaidėjai - Savkovas, Babičevas, Sokolovas, Podkolzinas. Esu įsitikinęs, kad jau kitais metais jie mums bus naudingi.

[nuotrauka3]Beje, dabar supratau, kad rinktinė panaši į mano treniruotą "Stroitelį” (ankstesnis "Chimki” komandos pavadinimas - aut. past.), kai jis išėjo į aukščiausiąją lygą 1990 metais. Jo pagrindą tuomet taip pat sudarė jaunimas. Mano vadovaujami žaidė Nosovas, Astaninas, Panovas...

- Sergejus Panovas pareiškė, jog nežais rinktinėje, kol ją treniruoja Sergejus Jelevičius. Jums dėl to nebuvo skaudu?

- Aš ant savo žaidėjų niekada nepykstu. Nors, kalbant atvirai, S.Panovui nederėjo taip elgtis. Aš juk jo neįžeidinėjau. Yra dalykų, kurie neleistini santykiuose tarp trenerio ir žaidėjo, trenerio ir klubo prezidento, žaidėjo ir žurnalisto ir t.t. Žmogus bet kurioje situacijoje turi išlaikyti orumą. Telieka šie žodžiai ant Panovo sąžinės. Sprendžiant iš tolimesnio interviu, jis ir pats suprato, kad pasikarščiavo - bando kažkaip atsiprašyti.

Negalima versti kaltės ant žaidėjų

- Štai šviežias pavyzdys iš Rusijos rinktinės gyvenimo - tiktai kalba eina apie kitą sporto šaką. Po rungtynių treneris įeina į persirengimo kambarį ir sako: "Viskas, vaikinai. Nusibodo man kovoti su jūsų bevališkumu". Ar treneris gali sau tai leisti?

- Ne. Reikia ieškoti klaidų savo darbe ir jokiu būdu neversti kaltės ant žaidėjų. Galų gale, treneris pats juos ir pasirenka. O ir sena tiesa, kad už pralaimėjimą visada atsako treneris, tebegalioja. Ko gali pasiekti geras komandos vadovas be gerų žaidėjų? Nieko. Ko gali pasiekti geri žaidėjai be gero trenerio? Taip pat nieko. Tai aišku, kaip dukart du keturi. Laimei, krepšinio rinktinėje nėra problemų santykiuose tarp žaidėjų ir trenerių. Neveltui atsirinkdamas savo padėjėjus aš kviečiausi žmones, sugebančius sukurti komandoje geranorišką atmosferą.

- Ar jaučiate, kad sirgaliai ir specialistai kol kas ne per labiausiai tiki jūsų rinktine?

- Taip. Žaidėjai irgi tai jaučia. Tačiau net jeigu 90 žmonių iš 100 sakys, kad mums Švedijoje nieko nesigaus, aš nenuleisiu rankų. Perimdamas rinktinės vairą aš įsipareigojau ne dėl gražių kalbų, o todėl, kad mačiau: Rusija turi potencialą patekti į olimpines žaidynes. Ir aš nesirengiu atsisakyti savo pažadų. Nepaisant nieko - lyderių traumų, kažkiek pavėlavusį komandos atjauninimą. Tikiuosi žaidėjai spėjo perimti mano idėjas ir patikėjo: S.Jelevičius žino, kaip įvykdyti numatytą uždavinį. O aš esu įsitikinęs, kad tikrai tai žinau.

Kasparas Kambala - pajuokos objektas

- Pasirengimo procesas Europos čempionatui baigtas. Ar viskas jus jame patenkino?

- Nedaugelis trenerių į šitokį klausimą atsakytų teigiamai. Aš nesu išimtis. Daugelyje kontrolinių rungtynių turėjau svarių priežasčių būti nepatenkintu komandos žaidimu. Pavyzdžiui, apmaudus pralaimėjimas italams Stambule. Priešininkų žaidimą mes išnarstėme iki smulkmenų: kaip jie ginasi, kaip atakuoja. Ilgą laiką žaidėjai tiksliai vykdė nurodymus ir turėjo iniciatyvą, tačiau per paskutines pusantros minutės "subyrėjo” ir praleido tris tritaškius metimus.

Serbams mes taip pat pralaimėjome, tačiau komandos žaidimas atrodė daug drausmingesnis. Sėkmingai įvykdėme planą, kaip neutralizuoti Predragą Stojakovičių. Sergejus Monia jį sekiodavo iki baudų metimo linijos, o po to perduodavo į Andrejaus Kirilenkos globą. Be to, mes priversdavome P.Stojakovičių judėti į dešinįjį kraštą, iš kur jis beveik neįmeta. O štai su Milanu Gurovičiumi nepavyko, nors treneriai reikalavo jo nepaleisti nei per žingsnį. Tose rungtynėse mes taip pat panaudojome retą mišrios gynybos tipą: du žmonės [nuotrauka4] gynėsi aikšte, trys - asmeniškai. Atrodo, jog mums tai pavyko. Na, o rinktinės žaidimu prieš Turkiją ir Latviją aš likau beveik visiškai patenkintas.

- Turnyre Turkijoje puikiai pasirodė Licholitovas. Tačiau ar jūsų nejaudina jo nestabilus žaidimas ginantis? Juk rinktinė savo žaidimą grindžia būtent gynyba.

- Visų pirma, nesant A.Petrenkai ir A.Bašminovui, mes neturime didelio aukštaūgių pasirinkimo. O antra - Licholitovas ginasi ne taip jau ir blogai, kaip jums atrodo. Per paskutiniąsias trejas rungtynes jis iš priešininkų "centrų" perėmė 4 ar 5 kamuolius - tai geras rodiklis. Mes norime, kad Fiodoras savo oponentus visą laiką aktyviai dengtų, neduotų jiem priimti kamuolio, ir jis čia progresuoja. Atakoje Licholitovas neturi nutolti nuo krepšio. Šalia krepšio jis labai pavojingas: tokį galingą ir staigų šuolį Europoje turi tik vienas kitas žaidėjas. Galite pasiklausti K.Kambalos, iš kurio Fiodoras Stambule padarė pajuokos objektą.

Gynyboje dominuoja Selichovas, puolime - Sokolonskis

- Ir visgi prieš komandas, žaidžiančias dviem "centrais", Rusijai nebus saldu.

- Kodėl? Pagal atkovotus kamuolius mes nenusileidom niekam. Be to - blokavom 22 priešininkų "centrų" ir "kraštų" metimus. Visa tai todėl, kad kiekvienas varžovas išnagrinėjamas labai detaliai. Jeigu vaikinai laikysis kiekvienoms rungtynėms sudaryto plano, viskas bus gerai. Kitas dalykas, kad jaunimui sunku būti susikaupusiems viso mačo metu, todėl ir turime "duobes”.

- Kaip padaryti, kad jų būtų kuo mažiau?

- Reguliariomis taktikos treniruotėmis. Žaidėjai turi priiminėti sprendimus automatiškai. Dėl to treneriai po lentynėles išdėlioja individualius ir komandinius veiksmus. Iš gynybą atsako Selichovas, už puolimą - Borisas Sokolovskis. Deja, daugelis nėra pasirengę tokiems užsiėmimams. Būna taip: Sokolovskis pasikviečia žaidėją prie lentos, o šis negali pavaizduoti nė vieno manevro. Kodėl? Todėl, kad klube niekas jo nemoko taktikos. Tai viena iš pagrindinių Rusijos krepšinio bėdų. Nuo mažų dienų treneriai nemoko žaidėjų aikštelėje mąstyti, o viską stato ant fizinio pasirengimo. O aš manau, kad teorinius pagrindus reikėtų mokyti 4-5 kartus per savaitę. Pradedant vaikų sporto mokyklomis ir baigiant profesionaliais klubais.

- Kada jūs tai supratote?

- Po to, kai trejus metus dirbau Ispanijoje. Ten aš visiškai naujai pažvelgiau į jau žinomus dalykus. Visų pirma supratau, kad treneris neturi užsiimti ūkinėmis problemomis. Jis turi tik treniruoti. Ir treniruoti ne vienas, o su pagalbininkais, kurių funkcijos yra aiškiai apibrėžtos. Žinote, kiek aš Ispanijoje turėjau asistentų? 11 žmonių! Iš pradžių net pamaniau, kad tai pokštas. Nuėjau pas klubo prezidentą: "Kam man tiek padėjėjų? Rusijoje aš vienas su trimis komandomis susitvarkydavau”. O man atsako: "Mano futbolo klube dirba 15 trenerių, ir nieko - visi atneša savo dalį naudos”. Galų gale jis pasirodė esąs teisus.

Kitas svarbus patyrimas, kurį parsivežiau iš ispaniškosios "komandiruotės” - apie santykius su žaidėjais. Ten aš galutinai įsitikinau, kaip svarbu gerbti krepšininkus, nesidrovėti eiti su jais į kontaktą, klausti patarimo. O ko čia bijoti? Galutinį sprendimą vis tiek priimi tu. Ir už jį atsakai. Pas mus kažkodėl manoma, jog treneris pagal apibrėžimą protingesnis ir negali "nusileisti” iki žaidėjo lygio. Visa tai nesąmonė. Nei vienas treneris negali žinoti visko. Nei Ivkovičius, nei Gomelskis, nei Jeriominas, nei juo labiau Jelevičius. Treneris, nepriklausomai nuo amžiaus, patirties ir titulų, turi mokytis kiekvieną dieną. Įskaitant mokymąsi iš žaidėjų.

Faksai Andrejui Kirilenkai

- Kurio iš grupės priešininkų jūs labiau baiminatės - Ispanijos ar Serbijos ir Juodkalnijos?

- Nei vieno. Jeigu kažko bijai, geriau visai nevažiuoti į Švediją. Šiame turnyre Rusija pajėgi įveikti bet kurį priešininką. Juo labiau, mus tikriausiai nepakankamai vertins.

- Ar pasikeitė žaidėjų nuotaikos po sėkmingų mačų turnyre Stambule (varžybose "Efes Pilsen" taurei laimėti rusai užėmė ketvirtąją vietą - aut. past)?

- Pergalė prieš Turkiją leido komandai nebūti susikausčiusia, žaidėjus užliejo emocijos. Būtent tuo aš ir paaiškinčiau nepaprastą nusiteikimą rungtynėms su latviais. Po to sekusi "duobė” lengvai prognozuojama. Manau, kad ir Europos čempionate pasiekti dvi pergales iš eilės prieš stiprius priešininkus mums bus labai sunku. (Primename, kad rugsėjo 5 ir 6 dienomis Rusija žaidžia būtent su serbais ir su ispanais. - aut. past.)

[nuotrauka5]- Dar visai neseniai jūs nebuvote pažįstamas su Andrejumi Kirilenka. Kaip klostėsi jūsų santykiai rinktinėje?

- A.Kirilenka yra pačios aukščiausios prabos profesionalas. Aš mačiau, kaip jis ruošiasi mačams, matau, koks jis žmogus - tvirtas, daug žinantis, turintis puikų jumoro jausmą. Iki mūsų susitikimo Solt Leik Sityje, jis, turbūt, į mane žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu. Tačiau mums užteko vienintelio pokalbio, kad Andrejus pasakytų: "Aš būsiu šioje komandoje.” Jau tuomet aš jį perspėjau: nors rinktinėje jam skirtas lyderio vaidmuo, jis turi būti pasirengęs reikiamu momentu griežti ir ne pirmuoju smuiku.

- A.Kirilenkos atvykimo į rinktinę terminai buvo aptarti iš anksto?

- Taip. Jau pavasarį aš žinojau, kad jis vargu ar pasirodys komandoje prieš rugpjūčio 13 d. Kaip pasirodė, Kirilenka prie mūsų prisijungė kiek ankstėliau - rugpjūčio 12 d.

- O jeigu jis būtų iškėlęs kitokią sąlygą: atvažiuoju į rinktinę, likus 10 dienų iki čempionato pradžios. Kaip jūs būtumėte reagavęs?

- Vis tiek nebūčiau atsisakęs tokio žaidėjo. Nors, be abejo, jo vaidmenį komandoje būtų tekę koreguoti. Bet ar verta svarstyti apie tai, jeigu A.Kirilenka pats suprato: normaliam pasiruošimui reikia mažiausiai 20 dienų. Be to, jis jau nuo pačios pirmos rinktinės treniruotės sekė viską, kas vyksta komandoje. Kiekvienos treniruotės programą mes jam siųsdavome faksu.

Vien su užsivedimu toli nenuvažiuosi

- Neseniai pats Andrejus Kirilenka lankėsi "Sport Ekspresse” ir davė interviu. Jis pareiškė: dabartinės Rusijos rinktinės sėkmė didele dalimi priklauso nuo užsivedimo? Sutinkate?

- Ne. Aš keletą kartų apie tai šnekėjau su Andrejumi ir bandžiau jam paaiškinti: prieš stiprius, taktiškai gerai pasirengusius priešininkus vien tik užsivedimas nepadės, o prieš silpnus jis ir nereikalingas. Tiesą sakant, man atrodė, kad A.Kirilenka su manimi sutiko. Dabar matau, kad jo nuomonė visgi kita. Aišku, užsivedimas - tai nieko blogo. Svarbiausia - kad tų emocijų nebūtų per daug, nes V.Chriapa kartais taip "užsiveda”, kad ima praradinėti per ketvirtį po 5 kamuolius ir šalia to dar ginčijasi su teisėjais. Po to klausiu: "Jeigu tu šitaip nesielgi žaisdamas už CSKA, kodėl sau tai leidi rinktinėje?” O atsakymo nesulauki.

- O jūs atsakymą turite?

- Turbūt reikalas rusų mentalitete. Klube tas pats V.Chriapa mažiau laiko praleidžia aikštelėje, juo ne taip pasitiki. Tuo tarpu rinktinėje Viktoro statusas keičiasi, jis čia vienas lyderių. Taip ir pradeda "plaukti”. Tiesa, ne jis vienas.

- Jeigu Rusijos rinktinė Švedijoje pralaimės visus tris mačus grupėje ir nepateks į atkrintamąsias varžybas, jūs vis tiek ateisite į spaudos konferenciją?

- Būtinai. Aš juk žadėjau, kad pasieksiu rezultatą, remdamasis tais žaidėjais, kuriuos dabar turiu. Tad kodėl nesėkmės atveju turėčiau bijoti pripažinti savo klaidas? Beje, netgi tuomet mūsų darbas nebūtų prapuolęs veltui. Tikiuosi, kad mes, dabartiniai rinktinės treneriai, jau padarėme kai ką svarbaus - sukūrėme placdarmą pilnavertiškų nacionalinių komandų atgimimui. Jeigu mums tai pavyko, reiškia Rusijos krepšinis turi ateitį.

Vertė Eurobasket.lt korespondentas Marius Nevedomskas