SPO:): "Tunelio gale - šviesa"

Lietuvos krepšininkai ir jų treneriai iš Japonijos grįžo iškeikti ir apipilti pamazgomis. Krepšinio šalies rinktinė pasaulio čempionate užėmė 7-ąją vietą. Nemažas būrys sirgalių ir kai kurie specialistai kone visus žaidėjus išvadino nemokšomis, skystablauzdžiais, o neatvykusiuosius į planetos pirmenybes - tautos išdavikais ir dar "riebesniais" žodžiais. Su žemėmis buvo maišomi ir padorios taktikos bei žaidimo plano nesukūrę treneriai.

Taip, reikia pripažinti - krepšininkai ir jų strategai savo darbą atliko gana prastai. Tačiau, SPO:) manymu, toli gražu ne viskas taip blogai. Pažvelgėme į tamsųjį ir šviesųjį rinktinės veidą ir jos ateitį.

Kamuolys - lyg karšta bulvė

[nuotrauka2]Per kai kurias lietuvių rungtynes, ypač su Ispanija ir Turkija, norėjosi televizorių išmesti per balkoną ar bent sviesti į jį šliurę. Šiuose mačuose mūsiškių žaidimas buvo panašus į krepšinio pradinukų pasirodymą. Net ir užgrūdintiems asams viso čempionato metu kamuolys krito iš rankų lyg karšta bulvė.

Lietuvos rinktinės "lyderiu" šioje srityje netikėtai tapo Arvydas Macijauskas - jis padarydavo po keturias klaidas per vienerias rungtynes. Ne todėl, kad ilgiausiai žaidė, o dėl to, jog už Atlanto šildydamas atsarginių suolą prarado kamuolio varymo įgūdžius ir pasitikėjimą savimi. Varžovai kamuolį iš jo atiminėdavo lygioje vietoje.

Kitas "rekordininkas" - Robertas Javtokas, nuo baudų metimų linijos į "skylę" pataikęs tik 8 kartus iš 36 bandymų (22 proc.)! Per treniruotes Robis beveik visada baudas meta apie 80 proc. taiklumu. Gal nesutrukdytų ir psichologo pagalba?

Kita vertus, R. Javtokui Japonijoje turbūt stingo rankos, nes per varžybas jis kamuolį čiupinėdavo labai retai. Gal jo komandos draugai ir treneris Antanas Sireika pamiršo, kad šis "centras" per LKL finalo seriją su Kauno "Žalgiriu" įmesdavo po 20 ir daugiau taškų?

Stebėdami pasaulio čempionatą pražilti galėjo ne tik R. Javtoko ir A. Macijausko darbdaviai iš "Panathinaikos" bei "Olympiakos", bet ir "Maccabi" klubo vadovai bei treneriai - statisto vaidmuo planetos pirmenybėse teko Simui Jasaičiui.

Nors jį kamavo blauzdos trauma, bet ir būdamas sveikas Simas žaidė bejėgiškai. Gal ir ne į naudą jam išėjo tos draugystės su Lietuvos popmuzikos žvaigžde?

Nelabai aišku, ką Japonijoje veikė Mindaugas Žukauskas, Paulius Jankūnas. Faktas kaip blynas - Lietuvos ekipoje buvo aiškus aukštų žaidėjų perteklius. Verkiant reikėjo prasiveržti mokančių antrosios linijos krepšininkų, tačiau Martynui Pociui, Renaldui Seibučiui vietos "po saule" neatsirado. Rimantas Kaukėnas... vis dar pavargęs? Kalbama, kad jis tebepyksta ant Antano Sireikos, kad šis prieš keletą metų jam parodė duris. Įžeidūs ir jautrūs tie lietuviai.

Patriotizmas blėsta ne visiems

Pasirodo, jau senka ir Šarūno Jasikevčiaus, Ramūno Šiškausko baterija. Žydrūno Ilgausko jau seniai išseko. Ne tik jėgos, bet patriotizmo krisleliai. Jis kaip prisuktas vis kartoja, jog bijo, kad atstovaujant Lietuvos rinktinei atsinaujins pėdos trauma. Ž. Ilgauskas jau penkerius metus sveikas ir drūtas, bet šalies nacionalinės komandos aprangos vis nepasimatuoja.

Jei, neduok Dieve, Ž. Ilgauskas gindamas Lietuvos garbę susižeistų ir dėl to tektų kabinti sportbačius ant vinies, kažin ar tai būtų didžiulė tragedija prie karjeros saulėlydžio artėjančiam 31 metų krepšininkui. Nebent jis trokšta uždirbti ne keliasdešimt, o kelis šimtus milijonų.

Kaip nenukelsi kepurės prieš Dirką Nowitzkį ar Pau Gasolį? Šie NBA be poilsio "ariantys" vaikinai Vokietijos ir Ispanijos rinktinėms parduoda beveik visas savo vasaras. Tikri keistuoliai. Galėtų sau gulėti paplūdimyje išvertę bambas, linksmintis kokiuose vakarėliuose ar vestuvėse, žaisti golfą ar namie perstuminėti baldus. Bet jie dėl savo šalies garbės eina daug sunkesniais keliais.

Nepamatuoti tikslai

Ar viskas Japonijoje buvo taip jau juoda? Nejaugi artimiausiu metu neturime galimybių grįžti į pasaulio, Europos krepšinio elitą? Tikrai ne.

Lietuvos nacionalinei komandai buvo keliamas tikslas patekti į pusfinalį, tai yra iššokti gerokai aukščiau bambos. Jei prie šios rinktinės vairo būtų stovėjęs Rimas Kurtinaitis, jo netenkintų jokia kita vieta, išskyrus pirmąją.

Tokie užmojai kartais priverčia pasitempti žaidėjus, tačiau jie beveik neturi nieko bendra su realybe - dėl to krepšininkai po čempionatų dažnai be reikalo malami į miltus ir gniuždomi psichologiškai.

Ar galima planetos pirmenybėse nuversti kalnus, kai vienas rinktinės įžaidėjas, iki jų likus šešiems mėnesiams, dar bumbsi kamuolį NKL varžybose, o kitas visą sezoną diriguoja ne stipriausio Latvijos klubo žaidimui?

O juk įžaidėjas - komandos smegenys. Negalima per daug pliekti Giedriaus Gusto, o juo labiau kinkų visai nedrebinusio ir kartais gana solidžiai rungtyniavusio 20-mečio Manto Kalniečio. Tarp lietuvių buvo daug blogesnių už juos.

Turbūt net kaimo močiutė nesiginčytų, kad vaizdelis aikštėje būtų visiškai kitoks, jei Japonijoje būtų žaidę "sūnūs paklydėliai" - Š. Jasikevičius, R. Šiškauskas, R. Kaukėnas, Ž. Ilgauskas. Tačiau garsiai rėkiantiems krepšinio "ekspertams" į tai nusispjaut. Jie vis tiek įsitikinę, jog įvyko pasaulio pabaiga.

Laidotuvių maršus pamirškim!

Net jei kai kurie iš tų žaidėjų jau niekada nebepadėtų Lietuvos rinktinei, groti laidotuvių maršą šalies krepšiniui dar anksti. Ir apskritai kažin ar kada nors jį reikės groti. Mūsų ištekliai neišsemiami.

Kaip visi skeptikai dejavo, kai pasitraukė Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio karta! Tačiau jų įpėdiniai greitai užčiaupė burnas tiems verksniams ir 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą, o pusfinalyje tik per plauką neparbloškė JAV rinktinės. 2003 m. - Europos čempionato auksas, 2004-aisiais - aukšta 4-oji vieta Atėnų olimpiadoje.

Dabar vyrų rinktinė krito žemiau, bet tikrai nereikia pulti į paniką. Greitai į nacionalinę komandą įsiverš gausybė talentų. Turime prestižiniame Duke’o universitete studijuojantį M. Pocių, praėjusio pasaulio jaunimo čempionato naudingiausią žaidėją R. Seibutį, į Europos jaunių čempionato simbolinį penketą patekusius Martyną Gecevičių, Žygimantą Janavičių, vadinamą Š. Jasikevičiaus įpėdiniu.

Turime ir talentingų aukštaūgių - Martyną Andriuškevičių, taip pat Praną Skurdauską, Vaidą Čepukaitį. Dėl šių dviejų alytiškių jau dabar seilę varvina garsių Europos klubų vadovai ir treneriai. Sąrašą galima tęsti. Mūsų šalies jaunučių, jaunių, jaunimo rinktinės nuolat lipa ant prizininkų pakylos Europos, pasaulio čempionatuose. Taigi, žvelgiant į ateitį, net ir didiesiems pesimistams, atrodo, nelieka dėl ko purkštauti.

Tekste esančią informaciją galima naudoti tik gavus rašytinį SPO:) leidėjų susitikimą!