Steponas Babrauskas. Kapitono atsakomybė

Kapitono pareigos nėra tik prierašas rungtynių protokole. Tai yra garbė, su kuria ateina ir atitinkama atsakomybė. Atsakomybė vesti komandą į priekį ne tik esant ant parketo rungtynių metu, tačiau ir vidiniame komandos gyvenime už aikštelės ribų.

Atsakomybė būti pavyzdžiu.

Kapitonu pirmą kartą tapau 2008 – 2009 metų sezone, kai mane juo išrinko Antanas Sireika. Tuomet šias pareigas turėjo eiti Matthew Nielsenas, bet dėl finansinių problemų jis prieš pat sezoną buvo parduotas į Valensiją.

Buvo Lukauskis, buvo kitų variantų. Nežinau kodėl mane pasirinko, galbūt todėl kad „Lietuvos ryte“ buvau seniai, su pertraukomis nuo 2003 metų. Galbūt dėl mano charakterio.

Nesu nutylintis, nors dabar jau atsirenku, kada, kam ir ką pasakyti. Anksčiau į viską reaguodavau karščiau. Turėdavau konfliktų ir su treneriais. Metai daro savo, negaliu sakyti, kad dabar tyliu, bet dabar tikrai daugiau pagalvoju.

Esu daug dirbantis. Manau, kad jie pamato kaip aš dirbu, kaip atsiduodu rungtynėms, kaip skatinu kitus dirbti. Man labai svarbu laimėti.

Manau, kad renkant kapitoną atsižvelgiama į visą tai.

Mano lyderystės pavyzdys yra Šarūnas Jasikevičius, su kuriuo kartu žaidėme „Lietuvos ryte“. Su Šaru rungtyniavau nedaug, tačiau tai man labai patiko.

Jo charakterio bruožai, noras nugalėti. Jis visada stums į priekį, paragins ir padrąsins. Būdavo tikras lyderis. Kai jis aikštelėje – trenerio tikrai nereikia. Jis paims minutinę ar pribėgs ir pasakys, kas ne taip, kas ką turi daryti. Fenomenalus žaidėjus.

Pamenu, kai mūsų komandoje buvo vienas legionierius, kuris tuomet nemėgo trenerio, nenorėjo žaisti. Mes mėgindavome jį motyvuoti, tačiau jis jaunesnių neklausydavo. 

Reikalus sutvarkė Šaras.

Jis pasakė: „Tu nebūk prieš trenerį, tu būk su mumis. Mes esame viena chebra. Galbūt čia pusei iš mūsų treneris nepatinka, tačiau mes sukandę dantis dirbame ir siekiame vieno tikslo. Jei ožiuosiesi, tai niekuo nepadės.“

Skilo kibirkštys, o viskas vos nenuėjo iki muštynių. Šaras tuomet pasiūlė išsiaiškinti santykius lauke. Muštynių nebuvo, o legionierius vėliau ėmė demonstruoti geresnį žaidimą. Kartais reikia ir tokių priemonių siekiant užsibrėžto tikslo.

Tau gali nepatikti treneris, bet tu esi chebros dalis. Tu gali žaisti mažai, gali žaisti daug, bet privalai kažką duoti komandai. Tai yra paprasta.

Būtent rungtynės ir rezultatai yra svarbiausias dalykas sporte. Manau, kad žmonės dažnai pervertina užklasinę krepšininkų veiklą.

Sportininkai yra per daug teisiami už bet kokį atsipalaidavimą, nors kai kuriems tai po sunkių mačų tiesiog yra būtina. Jie po dvikovų negali užmigti ir vis persuka galvoje praėjusias rungtynes. Bokalas ar du alaus tikrai nepakenkia, o kaip tik padeda atsiriboti ir atsipalaiduoti. Tai žmogiška. Žinoma, čia yra režimo bei profesionalumo klausimas. Negali visiškai nutrūkti ir prisiliuobti, kaip tai padarė praėjusiame sezone „Lietuvos ryto“ legionieriai.

Karjeros pradžioje žaidžiau su Rolandu Skaisgiriu. Su juo kovoti ir būti vienoje komandoje buvo tikra garbė. Fenomenalus krepšininkas su savo legendine verpste. Jis buvo vyriausias komandoje, buvo mano mokytojas ir tėvas. Rolandas į rungtynes ir treniruotes ateidavo po darbo ar vakarėlio, bet jam nebuvo problema atidirbti su mumis ar pelnyti 20 taškų.

Nesupratau kritikos DeJuanui Collinsui, kuris buvo pričiuptas išgėręs, o žiniasklaida iš to išpūtė burbulą. Collinsas buvo tikras žvėris, žaidėjas aplink kurį sukosi „Žalgirio“ žaidimas. Kaip galima kritikuoti žaidėją, kuris rungtynėse duoda tiek daug naudos?

Mano patirtis ir kapitono pareigos dar ryškesnėmis tapo Pasvalyje. Tai yra tobulas miestas krepšiniui bei jaunam žaidėjui tobulėti. Nėra jokių pagundų. Žinoma, jeigu labai nori, jas gali atrasti bet kur. Tik turėk noro, sėsk į mašiną ir važiuok į didmiestį.

Buvo kalbos, kad turiu saugoti ir prižiūrėti Dovydą Rediką ar Vilmantą Dilį. Tai iš dalies yra teisybė, kaip kapitonas aš galiu juos kontroliuoti rungtynėse, treniruočių procese, tačiau niekad nesikišu į privatų gyvenimą. Galiu tik patarti.

Nesu jų tėvas, mama, žmona ar sūnus. Galiu kažkiek pastebėti, kažką išgirsti, tačiau jie yra žmonės, jie renkasi savo gyvenimą, jie patys turi būti motyvuoti. Nevažiuosiu pas Rediką į namus ir netikrinsiu, ką jis veikia. Jis savo kelią pasirinko. Manau, kad pasekmes supranta ir pats.

Su Dovydu turėjome daug pokalbių. Jis, atrodo, viską supranta, tačiau vėliau daro atvirkščiai. Vėl supranta – vėl daro kitaip. Aš manau, kad jis nėra durnas. Durnius tokių dalykų nedarytų, manau, kad jam susuko galvą ankstyva šlovė. Kažkuriuo metu jis atleido tą momentą. Tai buvo ir „Ryto“ klaida, kurie jį mažai kontroliavo. Jie privalėjo tai daryti labiau.

Reikėjo didesnės priežiūros.

Dovydas nutrūko, kai jam būnant 15-os metų tėvai išsikėlė gyventi į Ispaniją, o jis čia liko vienas. Tačiau tai nėra pretekstas. Kai mokiausi Ozo internate, buvo daug suvažiavusių jaunų žaidėjų, gyvenančių be tėvų. Problemų dėl to nebuvo.

Ta vieta užgrūdina. Dabar, manau, nėra taip, kaip buvo anksčiau. Tačiau tuo metu susirinkdavo visi geriausi Lietuvos atletai, nebūtinai krepšininkai. Kiekvienas siekdavo savų tikslų, visada gali pasirinkti blogesnį kelią ir jei nemąstysi, tai nei agentas, nei tėvas nepadės. Pats turi suvokti, ko nori iš gyvenimo.

Aš buvau metęs sporto mokyklą, blogai mokiausi, pusmetį nevaikščiojau į pamokas. Tėvas neleido žaisti krepšinio, nes buvau prisidaręs problemų mokykloje. Visi ne šventieji. Visi kažkiek užtrunka. Manau, kad tai normalu jauname amžiuje.

Vėliau ateina metas pasirinkti, ko tu nori. Aš pasirinkau savo kelią.

Dėl to labai džiaugiuosi, turėjau pakankamai sėkmingą karjerą.

Tačiau pasiseka ne visiems.

Kaip kapitonas aš privalėjau ir privalau kalbėtis su komandos draugais apie įvairius dalykus. Turiu jausti jų nuotaikas. Kartais būna tikrai skaudu, kai tu matai, kad žaidėjas gali, bet dėl įvairių priežasčių nepasiekia savo potencialo. Pavyzdžiui, taip nutiko su Deividu Dulkiu, kai jis atvyko į „Lietuvos rytą“. Kęstutis Kemzūra nuvažiavo jo pažiūrėti į universitetą ir visi ėmė apie tai rašyti, pulkais vaikščioti iš paskos.

Aš jaunuosius kolegas pamokau, kad būsi po padidinamuoju stiklu, o kiekvienos nesėkmingos rungtynės reiškia kritiką. Aš buvau kapitonas ir apie tai su Deividu kalbėjome, bet jis nesusitvarkė. Nenoriu apie tai plėstis, tai buvo jo reikalai ir sprendimai. Dabar jis yra gero lygio žaidėjas, bet ne toks, koks iš jo buvo daromas – vos ne antras Macijauskas. Nemanau, kad tai jam padėjo. Žinoma, reiktų klausti paties Deivido, bet aš tą momentą jaučiau. Jaučiau, kad jis nebuvo pasiruošęs, jam pakenkė spaudimas, gavo kreditų pakviestas į rinktinę ir ten nesužaidė. Turėjo didelį šansą, bet juo nepasinaudojo. Paprasčiausiai nebuvo pasiruošęs tokiam dėmesiui.

Kartais kapitonas turi ir labai nemalonių atsakomybių, ne tik drąsinti, užvedinėti komandos draugus ar pirmasis kelti trofėjų į viršų.

Kapitonas šneka dėl atlyginimų vėlavimo. Tarpininkauja tarp vadovybės ir žaidėjų, turi jiems pranešti ir nuraminti, kad pinigai bus. Tai nemaloni patirtis. Man visada svarbiausia, kad jauni žaidėjai algą gautų pirmi.

Jei kam reikia, galiu paskolinti. „Sakaluose“ būdavo Rolandas Matulis, kuris paprašius, jaunimui visada paskolindavo. Gavęs algą – grąžindavai.

Atlyginimų vėlavimas nėra paslaptis – jie vėluoja visur, kad ir Pasvalyje. Aš visada sakau, kad pinigų galiu palaukti ir pasiimti paskutinis.

Taip turi daryti tikras kapitonas.

Būdavo „Ryte“, kad vėluoja atlyginimai. Kas savaitę tu pranešinėji žaidėjams, kad pinigai greitai bus. Kažkas atsisako žaisti, tu juos įtikinėji, kad tai nieko gero neduos komandai. Nėra lengva.

Pats buvau situacijoje, kai Italijos klube nemokėjo pinigų. Nusprendėme visi nesitreniruoti, tačiau klubo vadovybė sumokėjo trims legionieriams, o keturiems – ne.

Taip jie mus išskyrė ir suskaldė kaip komandą. Buvome susitarę nesportuoti, tačiau atėję pamatėme tris žaidėjus sportuojant. Taip būti negali. Visada iki galo privalome būti kaip kumštis.

Kita nemaloni kapitono pareigybė – po pralaimėjimų eiti kalbėti su žiniasklaida, kai niekas to nenori. Nenori ir tu, bet privalai. Tu kapitonas.

Labai sunku prisiversti tai daryti po skaudžių pralaimėjimų. Žinoma, daug smagiau kalbėti po pergalių.

Tikiuosi, kad mano karjeroje jų dar laukia. Man jau 33-eji, tačiau vis dar esu alkanas žaidimui, kovojimui ir komandos vedimui į pergales. Noriu žaisti, planuoju dar žaisti bent dvejus metus, o tuomet reiks žiūrėti, ar jaunimas nelipa ant galvos.

Jauni žaidėjai turi suprasti, kad jie privalo papildomai treniruotis. Vyresniems žaidėjams jau gal net nebūtina, tačiau net ir jie tai daro. Tai – profesionalumas. 

Tačiau sukaupęs tiek patirties, aš galiu pasakyti vieną labai svarbų sėkmingos komandos receptą – komandoje visi turi suprasti, kad yra lygūs, nepaisant jų rolės ar uždirbamų pinigų.

Tai atneša pergales.