STRAIPSNIS: Atletų mirtys sportuojant – rimta problema

Sporto pasaulyje tragiškų nutikimų nemažėja. 38-erių pediatrė iš Merilendo mirė bėgdama bėgimo takeliu. Septyniolikmetį vaikiną iš Bostono mirtis staiga ištiko žaidžiant krepšinį.

Praėjusiais metais buvo sudarytas profesionalių atletų sąrašas, kuriems per kelerius pastaruosius metus sustojo širdis. Į jį pateko Atlantos „Hawks“ centro puolėjas, Denverio „Broncos“ gynėjas ir Toronto „Blue Jays“ metikas.      

Staigios sportininkų mirtys nėra naujiena, o daugelis gydytojų sutaria, kokiais būdais galima nuo jų apsisaugoti. Tačiau keletas organizacijų, tarp jų ir Amerikos Širdies asociacija, pasisako prieš įprastinius gydymo metodus.

Susidaro įspūdis, kad daugelis tiesiog per ramiai reaguoja į aptariamą problemą. Trūksta ne mokslinių žinių, bet valios jas taikyti.  

Pagrindinė amerikiečių sportininkų staigių mirčių priežastis yra genetinis sutrikimas, vadinamas hipertrofine kardiopatija, kuris statistiškai pasireiškia vienam iš 500 žmonių.

Esant šiam genetiniam sutrikimui, paauglystėje žmogaus širdis gali padidėti tris ar keturis kartus. Pats žmogus to nejaučia, kol nesutrinka jo širdies ritmas.

Dar aštuntajame dešimtmetyje Italijos vyriausybė pradėjo eksperimentus bei išleido Sportininkų medicininės apsaugos įstatymą, pagal kurį visi 12-35 metų atletai privalėjo atlikti medicininę profilaktiką ir elektrokardiogramą.

Pastarasis tyrimas atskleidė daugybę naudingos informacijos, o nemažai daliai sportininkų nustatyti širdies sutrikimai, dėl kurių jiems buvo uždrausta aktyviai sportuoti.  
2006 m. Italijos mokslininkai nustatė, kad šios šalies sportininkų mirčių atvejų sumažėjo net 90 proc. Tokių rezultatų pavyko pasiekti daugiausiai dėl nustatytų širdies sutrikimų ir keleto kitų simptomų.  
Tuo tarpu amerikiečių sportininkai paprastai tikrinami peržvelgiant jų ligų istorijas ir atliekant fizinius testus, tačiau elektrokardiograma dažniausiai neatliekama. Išanalizavus 158 staigius jaunų sportininkų mirties atvejus, paaiškėjo, kad tik trims procentams iš jų anksčiau buvo nustatyti širdies sutrikimai.

Tačiau tie keli procentai diagnozuotų širdies sutrikimų galėjo būti didesni, jei atletams būtų buvusi atlikta elektrokardiograma.

Elektrokardiograma ištyrus keletą tūkstančių Amerikos vidurinių mokyklų sportuojančių  moksleivių, nustatyta, kad komplikuotų širdies sutrikimų turėjo vienas iš 350 moksleivių. Tuo tarpu remiantis vien ligos istorijomis ir fiziniais tyrimais, egzistuojantys širdies sutrikimai diagnozuojami 20 kartų rečiau.

2004 m. Europos Kardiologijos bendrija ir Tarptautinis Olimpinis komitetas ėmė rekomenduoti kardiogramą jaunesniems nei 35 m. aktyviems sportininkams.

Keista, tačiau Amerikos Širdies asociacija pasisako prieš periodiškai sportininkams atliekamą elektrokardiogramą. Ši organizacija argumentavo, kad norint ištirti tūkstančius sportininkų, šio tyrimo duomenys turėtų būti ypatingai tikslūs.

Panašu, kad pamirštama apie jau minėtą Italiją, kurioje kardiograma kasmet atliekama milijonams sportininkų. Asociacija taip pat abejoja Amerikos sveikatos apsaugos sistemos galimybėmis prisiimti dar vieną funkciją, kuri apsunkintų kitų sveikatos problemų sprendimą.

Tai pakankamai keista girdėti iš tokios organizacijos, kuri pati siūlo ypač brangų širdies ligų ir kitų sveikatos sutrikimų gydymą. Amerikos Širdies asociacija savo pateikiamoje informacijoje teigia, jog elektrokardiogramos tyrimai yra itin brangūs ir neatsiperka.

Tačiau tai panašu į skleidžiamą propagandą, turint omeny, kad gydymas jau susirgus širdies ligomis yra daug kartų brangesnis nei profilaktiniai širdies tyrimai.

Amerikos Širdies asociacija tvirtina, kad elektrokardiogramos tyrimai yra naudingi, tačiau jie „neturėtų atgrasinti sportininkų nuo tolimesnės jų sportinės veiklos.“

Tokie dviprasmiški teiginiai leidžia daryti prielaidą, kad ši organizacija baiminasi netekti paklausos didelį pelną nešantiems širdies tyrimams. Valstybės kompensuojama elektrokardiograma yra pakankamai nebrangi – tai kainuoja 50 dolerių.

Tuo tarpu nekompensuojama ultragarsinė kardiograma – 400 dolerių. Jeigu pastarasis ir keletas kitų tyrimų būtų atliekami masiškai, jų kaina taip pat sumažėtų, juos kompensuotų valstybė, tačiau tai yra potenciali grėsmė gydytojams netekti nemažų pajamų.