STRAIPSNIS: Čempionų žaizdas tvarstė tvirta ranka

„Mažiau tablečių, daugiau judesio“, – tokia tiesa darbe ir gyvenime vadovavosi buvęs ilgametis Kauno sporto medicinos centro vadovas gydytojas Romualdas Ivaškevičius. Patyręs medikas ant kojų pastatė ne vieną sovietų laikų sporto įžymybę.

Šį rudenį 87 metų sukaktį švęsiantį mediką pažįsta turbūt kiekvienas kaunietis, kuris nuo pokario iki nepriklausomybės atkūrimo buvo susidūręs su sportu.

Kauno sporto medicinos centro vyriausiuoju gydytoju dirbęs R.Ivaškevičius su kolegomis miesto sportininkų sveikata rūpinosi beveik šešis dešimtmečius.

Jo rankos gydė ir garsiausių Lietuvos sporto rinktinių narių traumas, sušalimus ir kitus sveikatos sutrikimus. Garsenybes jis gydė prieš svarbius čempionatus, spartakiadas, net olimpines žaidynes.

Daugelis gerai žinomų ir iš pažiūros tvirtų sportininkų ilgamečiam gydytojui jo kabinete atverdavo ir sielos paslaptis, ieškodavo paguodos ir šilto žodžio.

Pacientai nepamiršta ligi šiol

Nors Žaliakalnyje nuosavame name gyvenantis devintą dešimtį baigiantis vyras šiuo metu jau sunkokai vaikšto, tačiau vis dar yra gyvybingas, iš jo veido retai dingsta šypsena.

Stebina ne tik R.Ivaškevičiaus noras dalytis senais prisiminimais, bet ir gera ilgaamžio atmintis. Kaunietis puikiai prisimena ne tik savo gyvenimo faktus, bet ir vardija dešimčių buvusių sportininkų pavardes, komandų sudėtį ir laimėjimus.

R.Ivaškevičius sako, kad jo nepamiršta ne tik buvę kolegos, bet ir tie, kuriems jis tvarstė kojas ir rankas. Į svečius atvykus kokiam nors buvusiam sportininkui, gydytojas neskuba pasakoti savo rūpesčių. Pirmiausia jis pasiteirauja apie jo sveikatą, prisimena senas traumas.

R.Ivaškevičius tvirtina, kad jam šypseną kelia buvusių tituluotų sportininkų, pasitraukusių iš didžiojo sporto, žodžiai, kad dabar jiems nebūtina rytmetinė mankšta. Mat jie jau visam gyvenimui prisisportavo. Medikas įsitikinęs, kad to negali būti.

Visą gyvenimą mynė dviratį

„Pinigus naudinga laikyti taupomoje kasoje: indėlis duoda procentą. Su sportu priešingai – jei padėsi jį į banko seifą, nustosi treniruotis, ankstesni laimėjimai neduos tau nei naudos, nei pranašumo prieš kitus“, – pamokymų nejudriai pradėjusiems gyventi buvusiems sportininkams negaili senolis.

Medikas tvirtina, kad patardamas ir mokydamas kitus jis visą laiką rodė asmeninį pavyzdį. Būdamas jaunas jis labiausiai mėgo žaisti krepšinį. Su kamuoliu rankose galėdavo leisti ištisas valandas.

Vyresniame amžiuje R.Ivaškevičius taip pat neatsisakė judraus gyvenimo būdo.

„Kai buvau stipresnis, Kauno mariose vasarą kone kasdien nuplaukdavau po pusę kilometro. Uždaruose baseinuose rinkdavausi dar ilgesnes distancijas. Žiemą visus vaistus pakeisdavo slidinėjimas. Su slidėmis visus pakaunės kalnelius esu išmaišęs“, – sveikatos ir ilgaamžiškumo receptais dalijosi praeityje garsus sporto medikas.

Vienu ištikimiausių draugų kaunietis vadina dviratį. Juo medikas važinėjo nuo pat vaikystės iki gilios senatvės. Minantį dviratę transporto priemonę R.Ivaškevičių kauniečiai matydavo dar prieš trejus metus.

Svajojo apie baltą chalatą

Žilos senatvės sulaukęs žinomas kaunietis puikiai prisimena dienas, kai svajojo tapti mediku ir vilkėti baltą chalatą. Jo šeimoje šios profesijos žmonių nebuvo, tačiau mintys apie mediciną R.Ivaškevičiui nedavė ramybės nuo pat vaikystės.

1945 metais jam buvo įteiktas mediko diplomas. R.Ivaškevičius dirbti pradėjo dar studijuodamas, mat karo metais medikų mieste ir aplinkiniuose rajonuose trūko.

Po metų diplomuotas gydytojas pradėjo vadovauti naujai atidarytam ir iki šiol D.Poškos gatvėje veikiančiam Kauno sporto medicinos centrui. Tuomet jis vadinosi Medicinos fizkultūros kabinetas.

Vyriausiuoju gydytoju R.Ivaškevičius išdirbo iki 1992 metų.

Medikas pasakojo, kad per kelis dešimtmečius sporto medicinos lygis smarkiai išaugo ir pasikeitė. Dabar sportininkai turi tokias gydymo ir reabilitacijos sąlygas, apie kokias tuometiniai krepšininkai, futbolininkai ar lengvaatlečiai net negalėjo svajoti.

Prisimena A.Sabonio traumas

„Dabar pats stebiuosi, kaip su tuometine medicinos aparatūra ir priemonėmis traumuotus sportininkus per trumpą laiką sugebėdavome pastatyti ant kojų. Aišku, prie to daug prisidėjo ir kai kurių vyrų ir moterų žodžiais nenusakomas ryžtas kovoti“, – kalbėjo R.Ivaškevičius.

Medikas sako, kad daugeliu atvejų traumas patyrusiems sportininkams lengviausia ir net geriausia būtų buvę patarti: reikia savaitę, mėnesį ar dar ilgiau pailsėti.

Tačiau, kai vieno ar kelių sportininkų patempimai, patinimai ar kitos traumos žlugdė visos komandos ar trenerių planus, o nutrauktos treniruotės prastino krepšininkų, futbolininkų, boksininkų, dviratininkų ar bėgikų bendrą sportinę formą, medikams tekdavo gerokai pasistengti.

„Kiek sporto medikai turėjo sukti galvas ir dėti pastangų, kad sporto aistruoliai galėtų gėrėtis įvairių laikų „Žalgirio“ krepšinio komandos, ypač kojos traumų kamuojamo Arvydo Sabonio žaidimu. Nemažai vargo turėjome ir su boksininko Algirdo Šociko traumomis“, – pasakojo R.Ivaškevičius.

Neišvengta dopingo aukų

Per daugybę gydytojo darbo metų sportininkai ne tik noriai su juo bendradarbiaudavo, bet ir kartais mėgindavo jį apgauti, išsisukti skųsdamiesi išgalvotomis ligomis.

Simuliantais dažniausiai būdavo moksleiviai ir studentai, vengiantys lankyti kūno kultūros pamokas ar treniruotes, kurias jiems neva liepdavo lankyti mokytojai ar tėvai.

R.Ivaškevičiaus teigimu, rimti sportininkai pokštų nekrėsdavo. Tačiau ne paslaptis, kad kai kurie jų turėdavo rimtų problemų dėl alkoholio ar dopingo vartojimo.

Sporto medikams daugybę kartų yra tekę įvairiausiais būdais išblaivinti prieš rimtas treniruotes ar varžybas gerokai įkaušusius sportininkus.

Sovietmečiu dopingą parodantys kraujo, šlapimo ir kiti testai nebuvo tokie dažni ir tikslūs, kaip dabar. Todėl dalis sportininkų savo jėgų nevengė stiprinti iš užsienio įvairiais keliais gautais stimuliuojamaisiais preparatais.

Ne visiems jie nešė tik pergales. Dažnai tik po skrodimo paaiškėdavo, kad staigi mirtis jauną sportininką ištiko dėl neaiškios kilmės, cheminės sudėties ar per didelio kiekio aktyvumą skatinančių preparatų. „Kartais įtardavome, kad sveikų sportuojančių žmonių širdys ar kiti organai sustreikavo dėl neaiškių vaistų, tačiau tai įrodyti būdavo sunku“, – atvirai pasakojo sporto medikas.