STRAIPSNIS: Importiniai medaliai

Natūralizacija vadinamas reiškinys vis labiau įsitvirtina sporto pasaulyje. Dėl jo Bahreinas gali pelnyti olimpinį auksą lengvojoje atletikoje, Slovakija - biatlone. Lietuva liko viena iš nedaugelio šiai madai nepasidavusių valstybių.

Pilietybė už milijoną

Geriausias pokario laikų futbolininkas Alfredas di Stefanas per savo karjerą spėjo pažaisti Argentinos, Kolumbijos ir Ispanijos rinktinėse. Tuo metu niekas pernelyg nesirūpino dėl galimų natūralizacijos (pilietybės suteikimo kitos valstybės sportininkui) pasekmių, nes reiškinys nebuvo paplitęs.

Dabar pavojaus varpais skambinama vis dažniau, bet proceso tai nesustabdo. Daugelis šalių nenori jo stabdyti. Sportininkų migracija leidžia joms pasiekti aukštumas, apie kurias anksčiau net nesvajota. 2008 m. marokietis bėgikas Rašidas Ramzis laimėjo olimpinį aukso medalį Bahreinui. Tiesa, po to jis buvo diskvalifikuotas dėl dopingo vartojimo. Šiemet biatlonininkė iš Rusijos Anastasija Kuzmina iškovojo Slovakijai auksą ir sidabrą Vankuverio olimpinėse žaidynėse.

Lietuvoje yra atvirkščiai. Čiuožėja amerikietė Katerina Kopeli negavo pilietybės, nors priežastys ją suteikti atrodė tikrai svarios. Kilo didelė nepasitenkinimo banga. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, jog kartais geriau aklai sekti taisykles, nei visai jų neturėti.

Mažos, bet turtingos valstybės (Kataras, Bahreinas) pasižymi masiniu sportininkų importu. Jei yra importas, yra ir eksportas. Afrikos šalys “gamina” bėgikus, JAV - krepšininkus, Brazilija - futbolininkus. 2004 m. brazilui Ailtonui buvo pasiūlytas 1 mln. dolerių už žaidimą Kataro rinktinėje. Ir nesvarbu, kad futbolininkas šioje šalyje niekada nebuvo lankęsis.
Visur brazilai

Palyginti su dailiuoju čiuožimu ar lengvąja atletika, futbole yra gana griežtos natūralizacijos taisyklės. Jei sportininkas yra sužaidęs bent vienas rungtynes rinktinėje, jis negali atstovauti kitai nacionalinei komandai. Ailtono atvejis privertė taisykles dar labiau sugriežtinti. Nutarta, kad į pasą pretenduojantis futbolininkas turi bent penkerius metus pagyventi naujojoje tėvynėje.

Tačiau tai neapsaugo nuo brazilų antplūdžio. 2008 m. Europos pirmenybėse Mehmetas Aurelijus atstovavo Turkijai, Rocheras Gereiras - Lenkijai, Deku ir Pepė - Portugalijai. Net čempione tapusi Ispanija neapsiėjo be brazilo Markoso Senos. “Jei nesusirūpinsime, greitai pasaulio čempionate turėsime 16 komandų, kuriose bus pilna brazilų. Tai yra rimtas pavojus”, - pernai pareiškė Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos prezidentas Zepas Blateris.

Laikina sėkmė

Krepšinyje taisyklės irgi palyginti griežtos. Žaidėjas per karjerą negali atstovauti dviem rinktinėms. Be to, viename turnyre galima registruoti tik vieną natūralizuotą sportininką. Kartais ir vienas užsienietis reiškia labai daug. Krepšinio gerbėjai puikiai prisimena, kaip “rusas” Džonas Robertas Holdenas pataikė lemiamą metimą 2007 m. Europos čempionato finale. Galima tik spėlioti, “kas būtų, jeigu būtų”. Juk būtent Rusijos rinktinei lietuviai pralaimėjo pusfinalyje.

Prieš keletą metų Lietuvoje bandyta natūralizuoti amerikietę Keitę Daglas. Krepšinio federacijos prezidentas Valdas Garastas tam pritarė. Dabar jis sportininkų natūralizacijoje įžvelgia ir teigiamas, ir neigiamas puses. “Manau, kad jei daugėja žmonių, turinčių Lietuvos pilietybę, tai yra gerai. Tačiau žinome, kas atsitinka šalyse, kuriose pilna užsieniečių. Jų rinktinės silpnėja. Rusams pasisekė su tuo Dž.R.Holdeno metimu. O paskui atėjo olimpinės žaidynės ir jie net į aštuntuką nepateko”, - priminė V.Garastas.
Rankinio pamokos

Natūralizacija yra labai populiari lengvojoje atletikoje. Mūsų šalies šis vajus dar nepalietė. Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva tikisi, kad artimiausiu metu ir nepalies. “Pas mus niekas nesiverš, nes neturime normalių treniruočių sąlygų. Neturime ir daug ryškių sportininkų, kurie būtų labai pageidaujami užsienyje”, - svarstė N.Medvedeva.

Lietuvoje neigiamą natūralizacijos poveikį labiausiai pajuto rankinis, ypač moterų rinktinė. Per 20 metų kitoms šalims atstovavo būrys talentingų mūsiškių. Viena iš jų - Aušrelė Miklušytė Fridrikas - 1999 m. netgi buvo pripažinta geriausia pasaulio žaidėja. Ji gynė Austrijos garbę. Į šią šalį pasuko ir pirmas natūralizuotas Lietuvos rankininkas vyras. Vytautas Žiūra šiemet atstovavo Austrijai Europos čempionate.

Lietuvos rankinio federacijos prezidentas Edis Urbanavičius čia įžvelgia problemą. “Turėtumėme kovoti dėl kiekvieno žmogaus. Sportininkams turi būti sudarytos sąlygos atstovauti savo šaliai. Žinoma, jei žmogus kategoriškai nenori žaisti, nieko nepadarysi. Bet V.Žiūros atveju taip nebuvo. Tuometinė federacijos vadovybė turėtų prisiimti atsakomybę”, - pažymėjo E.Urbanavičius.
Mes mažiau sugedę
Ritas Vaiginas - Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius:

Lietuvos sportininkai yra turėję pasiūlymų iš kitų šalių. Tačiau jie yra savo šalies patriotai ir tų pasiūlymų atsisako. Neseniai teko kalbėtis su Italijos atstovais. Jie labai gerai vertina mūsų jaunus sportininkus, kurie dar nėra pernelyg susižavėję materialiais dalykais, nori atstovauti savo šaliai.

Vakarų šalyse toks požiūris nyksta. Ateinantis sportuoti jaunuolis nori žinoti, kiek uždirbs. Jei gauna geresnį pasiūlymą iš kitos šalies, atsisako pilietybės. Mes dar nesame tiek sugedę.
GARSIAUSI NATŪRALIZUOTI SPORTININKAI
Futbolas
Markosas Sena (Brazilija-Ispanija); Deku (Brazilija-Portugalija); Pepė (Brazilija-Portugalija); Eduardas da Silva (Brazilija-Kroatija).

Krepšinis Džonas Robertas Holdenas (JAV-Rusija); Kelis Makartis (JAV-Rusija); Deividas Loganas (JAV-Lenkija); Džeremija Meisis (JAV-Makedonija).

Lengvoji atletika Bernardas Lagatas (Kenija-JAV); Frensis Obikvelu (Nigerija-Portugalija); Vilsonas Kipketeras (Kenija-Danija).

Dailusis čiuožimas Tanita Belbin (Kanada-JAV); Juko Kavaguti (Japonija-Rusija); Aliona Savčenko (Ukraina-Vokietija).