STRAIPSNIS: Kapitonas su totorišku užtaisu
Prisiminusi, kokį furorą Lietuvos pajūryje kadaise sukeldavo ten užklydę žymiausi šalies krepšininkai, abejoju, ar vidury sostinės ūžaujančioje picerijoje pavyks ramiai pasikalbėti su krepšinio žvaigžde Valdemaru CHOMIČIUMI (49). Gal jį atpažinę aplinkiniai brausis artyn autografų ar gretinsis paspausti rankos? Gal per šurmulį nesusikalbėsime?
Bet ten visiškai ramu. Gal tik padavėja šypsosi maloniau nei paprastai. „Smagu grįžti į Lietuvą“, – pro staliuką juosiančias petunijas apsidairo Valdemaras. Netaria žodžio „namai“, nes turbūt sunku ir pasakyti, kur jie – gimtinėje, Rusijoje, kur darbuojasi jau devynerius metus, ar Ispanijoje, kur gyvena jo šeima. Ar nepabodo šitaip gyventi? „Betgi niekada ir nebuvo kitaip“, – šypsosi krepšinio asas, buvusių kolegų vis dar vadinamas kapitonu.
Draugystė be pavydo
Iš buvusių bendražygių, su kuriais krepšinio aikštelėje garsino Lietuvos vardą, 1982-aisiais tapo pasaulio čempionu, o 1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo auksą, V. Chomičius – bene pats draugiškiausias. Jokio išdidumo, atsainumo ir „labai svarbaus žmogaus“ išraiškos. Legendiniai rusų krepšininkai, pasakodami, kas juos sieja su Lietuva, vieną iš pirmųjų būtinai pamini Valdemarą. „Aš nepavydus, – pasvarstęs pagaliau atranda savybę, kuri, jo manymu, labiausiai padeda išsaugoti ilgalaikę draugystę. – Neskaičiuoju, ką turi Sabonis ar Marčiulionis. Nezirziu, kodėl taip pasisekė Tarakanovui, dabar vadovaujančiam Rusijos rinktinei, ir nesijuokiu iš kukliau susiklosčiusio Tkačenkos gyvenimo. Susitikę susėdame ir kalbamės per visą naktį kaip kadaise. Man gerai, kai kitiems sekasi. Manau, žmogus labiausiai tobulėja tada, kai išmoksta džiaugtis artimo sėkme ir dalytis tuo, ką turi. Skambios frazės? Ne, sakau tai nuoširdžiai.“
Ir pačiam Valdemarui sekasi. Jam niekada neteko sėdėti be darbo. Gana ilgai žaidęs krepšinį Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, treniravęs Lietuvos komandas, 1999-aisiais V. Chomičius atsidūrė Rusijoje. Šešerius metus dirbo Permėje, keletą mėnesių – Maskvoje, o dabar jau ketvirtus – Tatarstano sostinėje Kazanėje, kur šiuo metu treniruoja „Uniks 2“ komandą. Kažkada buvo pasiryžęs imtis verslo – vienas pirmųjų Kaune įkūrė kooperatyvą, gamino sportines šlepetes. Bet krepšinis padiktavo savo taisykles, prekybai laiko nebeliko, o ir poreikio nebuvo. „Gerai gyventi galima ir iš krepšinio“, – šypteli treneris.
Malkas kapoja pats
Dar neseniai Kazanės „Uniks“ buvo beveik lietuviška komanda: be V. Chomičiaus, krepšininkus treniravo Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas, komandoje žaidė Saulius Štombergas, broliai Lavrinovičiai. „Tie metai buvo labai geri. Savi yra savi, kad ir koks žodis išsprūstų – supras, – atsidūsta Valdemaras. – Tačiau pernai Štombergas baigė karjerą, Darjušui pamaišė trauma, Kšyštofas pasirašė sutartį su italais... Šiemet nebeliko ir lietuvių trenerių – tik aš.“
Kazanės klubo išnuomotame trijų aukštų name V. Chomičius gyvena vienas. Kiek nustebina pareiškęs, kad ir valgį ruošia, ir namus tvarko pats. „Pereiti kambarius su dulkių siurbliu – juokų darbas, kaip ir nuvalyti langus. Tai darau greitai, – pasakoja. – Ilgėliau tenka padirbėti, kai gatvėje reikia nukasti sniegą ar sunkvežimis atveža malkų. Pirmą kartą jų užsisakęs tikėjausi, kad atveš pliauskų, kurias tereikės sukrauti į krūvą ir jaukiai kūrenti židinį. Bet atvežė septynis kubus tokių rąstigalių, kad rankomis neapglėbsi... Ką darysi – čiupau kirvį ir kapojau kaip koks Celentano.“
Vyną jis mėgsta labiau nei vietiniams įprastą degtinę, o puodai ir keptuvės legendinio krepšininko nė kiek negąsdina – galėtų duoti per šonus kiekvienai prakutusiai šeimininkei. „Mano virtuvėje dažniausiai – „lietuvių dienos“, – dalijasi patirtimi. – O kai sugalvoju atiduoti duoklę tenykštėms tradicijoms, vietiniai manęs kažkodėl nesupranta. Avienos kauliukus mielai kramto, bet kai sykį susikviečiau totorius ir iškepiau totorišką bifšteksą, jie pareiškė, kad nevalgo žalios mėsos! Tyliai pasvarsčiau, kodėl tada tas bifšteksas vadinamas totorišku, ir pasigardžiuodamas suvalgiau pats.“
Laisvalaikį lietuvis neretai leidžia vienas, nes kai kurie jo pomėgiai skiriasi nuo aplinkiniams įprastų. „Pavyzdžiui, man patinka teatras. Mačiau turbūt visus čia sukurtus spektaklius, – pasakoja. – Mėgstu kiną. Nueinu vienas ir pažiūriu. Ar rusaitės nekimba? Ne, tai tik įvaizdis, esą rusės bėgioja paskui kiekvieną vyrą.“
Bet ten visiškai ramu. Gal tik padavėja šypsosi maloniau nei paprastai. „Smagu grįžti į Lietuvą“, – pro staliuką juosiančias petunijas apsidairo Valdemaras. Netaria žodžio „namai“, nes turbūt sunku ir pasakyti, kur jie – gimtinėje, Rusijoje, kur darbuojasi jau devynerius metus, ar Ispanijoje, kur gyvena jo šeima. Ar nepabodo šitaip gyventi? „Betgi niekada ir nebuvo kitaip“, – šypsosi krepšinio asas, buvusių kolegų vis dar vadinamas kapitonu.
Draugystė be pavydo
Iš buvusių bendražygių, su kuriais krepšinio aikštelėje garsino Lietuvos vardą, 1982-aisiais tapo pasaulio čempionu, o 1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo auksą, V. Chomičius – bene pats draugiškiausias. Jokio išdidumo, atsainumo ir „labai svarbaus žmogaus“ išraiškos. Legendiniai rusų krepšininkai, pasakodami, kas juos sieja su Lietuva, vieną iš pirmųjų būtinai pamini Valdemarą. „Aš nepavydus, – pasvarstęs pagaliau atranda savybę, kuri, jo manymu, labiausiai padeda išsaugoti ilgalaikę draugystę. – Neskaičiuoju, ką turi Sabonis ar Marčiulionis. Nezirziu, kodėl taip pasisekė Tarakanovui, dabar vadovaujančiam Rusijos rinktinei, ir nesijuokiu iš kukliau susiklosčiusio Tkačenkos gyvenimo. Susitikę susėdame ir kalbamės per visą naktį kaip kadaise. Man gerai, kai kitiems sekasi. Manau, žmogus labiausiai tobulėja tada, kai išmoksta džiaugtis artimo sėkme ir dalytis tuo, ką turi. Skambios frazės? Ne, sakau tai nuoširdžiai.“
Ir pačiam Valdemarui sekasi. Jam niekada neteko sėdėti be darbo. Gana ilgai žaidęs krepšinį Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, treniravęs Lietuvos komandas, 1999-aisiais V. Chomičius atsidūrė Rusijoje. Šešerius metus dirbo Permėje, keletą mėnesių – Maskvoje, o dabar jau ketvirtus – Tatarstano sostinėje Kazanėje, kur šiuo metu treniruoja „Uniks 2“ komandą. Kažkada buvo pasiryžęs imtis verslo – vienas pirmųjų Kaune įkūrė kooperatyvą, gamino sportines šlepetes. Bet krepšinis padiktavo savo taisykles, prekybai laiko nebeliko, o ir poreikio nebuvo. „Gerai gyventi galima ir iš krepšinio“, – šypteli treneris.
Malkas kapoja pats
Dar neseniai Kazanės „Uniks“ buvo beveik lietuviška komanda: be V. Chomičiaus, krepšininkus treniravo Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas, komandoje žaidė Saulius Štombergas, broliai Lavrinovičiai. „Tie metai buvo labai geri. Savi yra savi, kad ir koks žodis išsprūstų – supras, – atsidūsta Valdemaras. – Tačiau pernai Štombergas baigė karjerą, Darjušui pamaišė trauma, Kšyštofas pasirašė sutartį su italais... Šiemet nebeliko ir lietuvių trenerių – tik aš.“
Kazanės klubo išnuomotame trijų aukštų name V. Chomičius gyvena vienas. Kiek nustebina pareiškęs, kad ir valgį ruošia, ir namus tvarko pats. „Pereiti kambarius su dulkių siurbliu – juokų darbas, kaip ir nuvalyti langus. Tai darau greitai, – pasakoja. – Ilgėliau tenka padirbėti, kai gatvėje reikia nukasti sniegą ar sunkvežimis atveža malkų. Pirmą kartą jų užsisakęs tikėjausi, kad atveš pliauskų, kurias tereikės sukrauti į krūvą ir jaukiai kūrenti židinį. Bet atvežė septynis kubus tokių rąstigalių, kad rankomis neapglėbsi... Ką darysi – čiupau kirvį ir kapojau kaip koks Celentano.“
Vyną jis mėgsta labiau nei vietiniams įprastą degtinę, o puodai ir keptuvės legendinio krepšininko nė kiek negąsdina – galėtų duoti per šonus kiekvienai prakutusiai šeimininkei. „Mano virtuvėje dažniausiai – „lietuvių dienos“, – dalijasi patirtimi. – O kai sugalvoju atiduoti duoklę tenykštėms tradicijoms, vietiniai manęs kažkodėl nesupranta. Avienos kauliukus mielai kramto, bet kai sykį susikviečiau totorius ir iškepiau totorišką bifšteksą, jie pareiškė, kad nevalgo žalios mėsos! Tyliai pasvarsčiau, kodėl tada tas bifšteksas vadinamas totorišku, ir pasigardžiuodamas suvalgiau pats.“
Laisvalaikį lietuvis neretai leidžia vienas, nes kai kurie jo pomėgiai skiriasi nuo aplinkiniams įprastų. „Pavyzdžiui, man patinka teatras. Mačiau turbūt visus čia sukurtus spektaklius, – pasakoja. – Mėgstu kiną. Nueinu vienas ir pažiūriu. Ar rusaitės nekimba? Ne, tai tik įvaizdis, esą rusės bėgioja paskui kiekvieną vyrą.“
Komentarai
Prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte komentuoti.