STRAIPSNIS: Krepšinis – tai ne tik garbė ir autografai

Kelionės, populiarumas, pinigai, autografai – taip daugelis įsivaizduoja žinomų krepšininkų gyvenimą. Tačiau norint to pasiekti, tenka daug ko atsisakyti, daug ką aukoti.
Taip tvirtina vienas tituluočiausių mūsų kraštiečių sportininkų, Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėjas Artūras Jomantas.

DIENOTVARKĖ – ĮTEMPTA

Dviejų metrų ūgio, 84 kilogramų svorio 23 metų mažeikiškio laimėjimai įspūdingi: 2005 m. pasaulio jaunimo čempionas, 2007 m. Baltijos krepšinio lygos nugalėtojas, dukart LKL ir LKF taurės antros vietos laimėtojas, ULEB taurės finalo dalyvis, 2003 m. pasaulio jaunių čempionato sidabro laimėtojas, Europos jaunimo čempionato sidabro ir bronzos medalių laimėtojas. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau krepšininko gyvenimas – ne tik pergalės ir laurai.

„Keliuosi devintą valandą, pusryčių nevalgau, tik išgeriu kavos ar sulčių. Dešimtą valandą – dvi valandas trunkanti rytinė treniruotė. Po jos nusiprausi, persirengi ir važiuoji pavalgyti. Trečią valandą guli popietinio miego, nes jau penktą valandą – vakarinė treniruotė, kuri tęsiasi iki pusės aštuonių vakaro. Tada pavalgai vakarienę, jėgų belieka pažiūrėti žinias ir – miegas. Tegul mums pavydintys taip pagyvena dešimt mėnesių „nonstop“ ir supras, ar yra ko pavydėti“, – taip savo sezono dienotvarkę trumpai pristatė krepšininkas.

Pasiteisinimų, kad galėtum praleisti treniruotes – nėra, niekam nerūpi, jei tau truputį skauda ar nuotaika nekokia, turi dirbti, kad žliaugtų prakaitas.

Artūrui klubas skyrė automobilį „Škoda Superb“, krepšininkui nuomojamas 70 kvadratinių metrų dviejų kambarių butas su visais baldais ir buities technika.

„Po treniruočių aprangą skalbiuosi pats: juk nesunku viską sumesti į skalbimo mašiną ir įjungti, po to padžiauti, net lyginti nereikia. Valgyti namuose nesitaisau, važiuoju į sostinėje esančias maitinimo įstaigas. Specialių valgiaraščių mes neturime, esame ne pirmi metai krepšinyje, žinome, kam ko reikia. Dažniausiai valgau su Holisu Praisu ar Michailu Anisimovu. Neretai drabužinėje po treniruočių šūkteli: „Kas važiuojat valgyti?“, ir susidaro nemaža kompanija“, – apie kasdienybę pasakojo Artūras.

TEKO DAUG KĄ AUKOTI

Savo pradžią krepšinyje mažeikiškis prisimena su šypsena: mama, nenorėdama, kad antrokas trintųsi gatvėje, nuvedė pas trenerę Rasą Buivydaitę. Pirmasis laimėjimas krepšininkui iki šiol malonus: Algimanto Giedros treniruojami penkiolikamečiai mažeikiškiai tapo šalies čempionais, o tai pavyksta retai rajono komandai.

„Mes tada buvome „didelio kaimo“ komanda, mūsų kitaip niekas ir nevadino. Didžiųjų miestų atstovai mūsų nemėgo, gąsdino, žadėjo sutrinti į miltus, bet įrodėme, kad mokame žaisti. Šis laimėjimas – didelis trenerio nuopelnas: tai jis mus ginė treniruotis du kartus per dieną. Žiauriai sunku buvo šeštą valandą skubėti į pirmąją rytinę treniruotę, A. Giedrai negirdint, pasakydavome ir blogų žodžių jo adresu, tačiau jis mus spaudė, vertė, ir dabar džiaugiamės dėl jo tokio atkaklumo. Ir dabar dar apie tai pašnekame su Marijum Norkumi ir Paulium Budreckiu („Mažeikių“ ekipos lyderiais), Tomu Klimu (žaidžia Rumunijoje) bei JAV studijuojančiu S. Gumuliausku“, – sakė Artūras.

Krepšininko manymu, jam pasisekė jau pačioje pradžioje: gimė tokiu metu, kai susibūrė gera komanda, plius geras treneris, griežtas tėvų auklėjimas bei priežiūra ir pasiaukojantis darbas.

„Dėl sporto nebuvau nei abiturientų išleistuvėse, nei Šimtadienyje, truputį pabuvau Paskutinio skambučio šventėje, nekalbant apie klasės vakarėlius, žiburėlius ar ekskursijas. Norint tapti geru krepšininku, reikia talento, tačiau aš kartoju, kad reikalingas darbas, darbas ir dar papildomas darbas po treniruočių. Jeigu tu verksi – skauda koja, atėjo vasara – tingiu, pralaimėjome kokiai nors Plungei – neisiu į treniruotes, tai mesk visa tai ir eik žaisti šachmatais“, – išsakė savo principingą nuomonę krepšininkas.

VYKO ATKAKLIOS KOVOS

„Lietuvos ryto“ žaidėjo nuomone, sezonas buvo nesėkmingas: nors laimėtas ir LKL, ir BBL reguliarusis sezonas, tačiau lemiamose kovose teko tenkintis tik vicečempionų titulais.

„Sezono pabaigoje visi žiūri į iškovotas taures, o mes neturime ką parodyti. Atrodo, labai sunkiai ir daug dirbome, tačiau pralaimi ir pradedi galvoti – o gal per mažai dirbome? Daug kas klausia: ar galėjome laimėti prieš Kauno „Žalgirį“ finale? Galima surasti daug priežasčių ir pasiteisinimų: traumos, nuovargis. Tačiau tai yra neteisybė. Sportas yra sportas, ir galiu teigti, kad jie buvo stipresni“, – atvirai sakė krepšininkas.

Žaidėjas neslėpė, kad tarp jo ir J. Kolinso buvo incidentas, kuris vos nesibaigė peštynėmis, tačiau didelės tragedijos čia nemato.

„Mes ir „Žalgiris“ – dvi aukšto lygio komandos, ir žaidžiame viena su kita visais legaliais ir nelegaliais būdais. Už tai, kad aš pakišau koją ir visi tai pamatė – esu laikomas didžiausiu priešu. Tačiau kauniečiai žaidė ne ką „švariau“, daug ko žiūrovas nematė. Keleto jų žaidėjų nuolatinis gnaibymas, kojų kišimas, daužymas alkūnėmis – tai baisiau negu jūs matėte, bet mes neiname ir nepuolame skųstis, taip yra ir bus per kiekvieną mūsų susitikimą“, – sakė krepšininkas.

Antrus metus šioje komandoje rungtyniaujantis Artūras teigė, kad atmosfera buvo fantastiška: padėjo patarimais senbuviai R. Štelmaheris, M. Nilsenas, prisijungė nerealaus charakterio, viską suprantantis H. Praisas, jokių problemų nebuvo ir su užsieniečiu treneriu (beveik visi lietuviai žaidėjai moka angliškai), žaisti bei treniruotis buvo vienas malonumas.

„Krepšininko gyvenimą pailiustruosiu ir dar dviem pavyzdžiais. Pirmus metus žaidžiau Eurolygoje, tačiau užsienio nemačiau. Galiu tik išvardinti ir apibūdinti oro uostus, sporto sales bei viešbučius ir viskas. O kur dar traumos. Praėjusią vasarą operavo petį, dabar laukiu skambučio iš Austrijos, vėl ruošiuosi operacijai. Smulkios traumos – čiurnos patempimai, sudaužytos kojos, praskeltos lūpos – tai mūsų kasdienybė“, – šypsojosi mažeikiškis.

ARENA MAŽEIKIAMS  BŪTINA

Didžiausią įspūdį Artūrui paliko žaidimas Izraelyje ir Graikijoje. Anot jo, lietuviai krepšinio sirgaliai – palyginti ramūs. Kai tenka žaisti minėtose šalyse, tada ir pajauti, ką reiškia sirgalių spaudimas nuo pirmos iki paskutinės minutės.

„Graikai sirgaliai, galima sakyti, elgėsi normaliai, tik kelis kartus metė daiktus bei popierines juostas į mus, o žydai elgėsi visai kitaip, net pylė vandenį mums ant galvų. Žinoma, jiems buvo skaudu: kaip čia „Maccabi“ gali pralaimėti savo arenoje?“ – pasakojo krepšininkas.

Planus statyti Mažeikiuose sporto areną krepšininkas vertina teigiamai: „Be abejo, kad toks sporto centras mūsų miestui reikalingas. Nesvarbu, kad miesto komanda žaidžia ne aukščiausiu lygiu, tačiau kaip ir užsienyje, žmonės tikisi reginio ir nori visų patogumų, o tokia salė tai gali suteikti. Ji papuoš miestą, pritrauks investicijų, o ir susidomėjimas ne tik krepšiniu, bet ir kitomis sporto šakomis, manau, padidės. Be to, bus galima surengti ir koncertus bei gerus pasirodymus, nejaugi mes mokame linksmintis tik vasarą, ir tai lauke?“

POPULIARUMO PLIUSAI IR MINUSAI

Populiarumas krepšininkus ir trikdo, ir padeda.

„Vakare kur nors išeiti yra sudėtinga, apie alkoholį aš jau nekalbu. Tuoj būname pastebėti ir sulaukiame priekaištų: „Kaip jie gali, po trijų keturių dienų varžybos, o jie linksminasi...“, todėl stengiamės išvengti viešumos. Tą patį galima pasakyti ir apie pasirodymą su kokia nors mergina, tuoj pasklinda kalbos (Artūras jau buvo „poruojamas“ su dainininke Faina, po to spaudoje rašyta apie jos draugystę su Vilniaus žaidėju M. Gecevičiumi – V. S.). Iš tikrųjų tai aš šiuo metu esu laisvas, merginos neturiu“, – tikino krepšininkas.

Kartais populiarumas yra gerai: krepšininkai dažnoje įstaigoje užleidžiami be eilės, jiems visada atsiranda vietos papietauti ar pasėdėti.

Šiuo metu mažeikiškis laukia skambučio iš Austrijos medikų, po to ir paaiškės artimiausi planai.
„Reikės važiuoti tvarkytis mokslo reikalų į Šiaulių universitetą. Jeigu operuos, tai grįšiu reabilitacijos į gimtąjį miestą, po to norėčiau bent savaitei ar dviem išvykti į užsienį, ten, kur karšta, ir pailsėti. Žiūrėk, rugpjūtį jau sulauksi skambučio iš komandos, kada prisistatyti į treniruotes, ir vėl viskas iš pradžių“, – dalijosi planais A. Jomantas.