STRAIPSNIS: Ryčio Vaišvilos nepalaužė nei traumos, nei skyrybos

Atlantos olimpiados prizininko Ryčio Vaišvilos gyvenime - permainos. Daugelį metų užsienyje žaidęs ir kojų raiščių plyšius kentęs krepšininkas išsiskyrė su žmona ir ryžosi išbandyti trenerio darbą.

36-erių klaipėdietis, kelią į didžiąją karjerą pradėjęs Kauno "Atlete", po daugelio metų grįžo į gimtinę ir stojo prie Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionų - uostamiesčio "Naftos-Uni-Laivitės" - vairo.

"Paragavau žaidėjo duonos, žinau visas šio darbo subtilybes, tad kodėl nepabandžius perteikti savo žinių. Myliu krepšinį. Tai viena svarbiausių mano gyvenimo dalių. Noriu gyventi krepšiniu, - aiškino pagrindinius apsisprendimo motyvus R.Vaišvila ir pridūrė: - Norėtųsi dar ir pačiam parungtyniauti, bet jau keliai braška."

- Ryti, kodėl nusprendėte pradėti krepšinio trenerio karjerą? - "Klaipėda" pasiteiravo R.Vaišvilos.

- Dar Vengrijoje, kai man plyšo kojos raiščiai, siūlė dirbti treneriu, tačiau tuomet atsisakiau. Aš buvau pasiryžęs atsistatyti po traumos ir dar porą metų rungtyniauti pats. Nors giliai širdyje visuomet svarsčiau, kad baigęs karjerą galėčiau imtis trenerio darbo. Daug kas sako, kad nebus lengva. Bet nelabai bijau sunkumų ir atsakomybės. Manau, jauniems krepšininkams galiu daug patarti ir būti naudingas. Kaip man seksis, sunku iš anksto spręsti, ateitis parodys. Darbas Klaipėdos komandoje bus mano debiutas. Žiniasklaidoje buvo pasklidusi informacija, kad aš pernai buvau žaidžiantysis Anykščių "Puntuko-Jarimpekso" treneris. Tai nebuvo tiesa. Buvau tik žaidėjas. Anykščių ekipos treneris Darius Sirtautas - geras mano draugas. Nuolat prieš rungtynes su juo padiskutuodavau, patardavau, ir tiek.

- Ar radote bendrą kalbą su naująja komanda?

- Taip, mūsų santykiai - puikūs. Šiemet turime perspektyvaus jaunimo, žaidėjai klauso, niekas neatsikalbinėja. Visi per treniruotes aktyviai ir noriai dirba, stengiasi. Neturiu didelių problemų ar pretenzijų jiems.

- "Nafta-Uni-Laivitė" - NKL čempionė. Tad Jums pakelta kartelė - labai aukšta.

- Čempionų titulus žūtbūt privalėtume išlaikyti, jei žaistume tos pačios sudėties. Palyginti su praėjusiu sezonu, dabar žaidžia beveik nauja komanda. Išėjo penki pagrindiniai krepšininkai: Marius Runkauskas, Deividas Daunys (dabar žinomas Gailio pavarde - red.), Artūras Kaubrys, Egidijus Dimša ir Mindaugas Bugys. Tie, kurie žaidžia šiemet, pernai didžiąją laiko dalį praleisdavo ant atsarginių suolo. Būtų lengviau, jei pernai komanda būtų likusi antra ar trečia, tuomet būtų didesnis stimulas siekti aukso vertės laurų. Tačiau stengsiuosi, kad žaidėjai atiduotų visas jėgas per kiekvienas rungtynes.

- Sakėte, kad su draugais dar išbėgate į aikštelę. O savo, krepšininko, karjeros nesinorėjo baigti būtent gimtajame mieste - Klaipėdoje?

- Kad jau kaulai nebeatlaiko, keliai braška. Nesinori atsisėsti į vežimėlį.

- Lietuvoje atsiskleidėte žaisdamas Kauno "Atlete". Daugelį sezonų krimtote legionieriaus duoną, atstovaudamas Suomijos, Rusijos, Latvijos, Vengrijos, Vokietijos, Slovakijos ekipoms. Kur žaisti buvo įdomiausia?

- Visuomet maloniausia ten, kur pasieki svariausių įvertinimų. Tad smagiausia buvo su šalies rinktine, kuomet 1996 metais Atlantos olimpiadoje iškovojome bronzos medalius. Taip pat Rusijoje, kuomet su Permės "Ural-Great" ekipa tapome Rusijos bei NEBL čempionais. Tuomet ir užplūdo maloniausi, nepamirštami įspūdžiai.

- O nemalonių akimirkų tekdavo patirti?

- Nemaloniausios akimirkos - kai patiri traumą. Žaidžiant Suomijoje plyšo dešinės kojos kryžminiai kelio raiščiai, teko atlikti sudėtingą operaciją, nesportavau net septynis mėnesius. Analogišką traumą, tik kairės kojos, patyriau, kai žaidžiau Vengrijoje. O kalbant apie žaidimo nemalonias akimirkas, skaudžiausia buvo tuomet, kai LKL finalo serijoje, pirmaudami prieš "Žalgirį" 2:0, sugebėjome seriją iki trijų pergalių pralaimėti 2:3.

- Kaip pavykdavo adaptuotis vis skirtingose šalyse?

- Sunkiausia buvo pirmaisiais metais, kai išvykau į Suomiją. Ekipoje buvau vienintelis lietuvis. Nebuvo nė vieno ruso, net treneris - amerikietis. Sunku buvo, bet laikui bėgant apsipratau.

- Kuo skyrėsi krepšinis kiekvienoje šalių, kuriose rungtyniavote?

- Krepšinio lygiu. Aukštas krepšinio meistriškumas - Rusijoje ir Vokietijoje, o Vengrijoje, Slovakijoje ir Suomijoje - gerokai žemesnis.

- 1996 metais Atlantos olimpiadoje su šalies rinktine iškovojote bronzos medalius. Galėtumėte palyginti, kuo dabar skiriasi dabartinė ir anų laikų šalies rinktinė?

- Kai aš rungtyniavau, buvo aiškūs lyderiai - Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Rimas Kurtinaitis. Dabar visi mūsų rinktinės žaidėjai - nenuspėjami. Gali bet kuris įmesti 20 ar 30 taškų. Tai labai gerai, nes varžovams sunku išstudijuoti tokios ekipos žaidimą, neaišku, kokią naudoti gynybos schemą.

- Rungtynėse neteko apsikumščiuoti ar apsistumdyti?

- Visi daugiau ar mažiau apsikumščiuoja, tik ne visada teisėjai ir žiūrovai tai pastebi. Ypač dažnai apsistumdyti, apsikumščiuoti tekdavo su tuometiniais jugoslavais. Jie tiesiog piktybiniai karštakošiai - patys provokuoja tokias situacijas. Iš prigimties esu karys ir visuomet bet kurioje situacijoje noriu laimėti. Tačiau rimtų muštynių visuomet pavykdavo išvengti.

- Galbūt krepšinio aikštėje esate patyręs ir kuriozinių situacijų?

- Šiaip per varžybas nėra kada linksmintis, tačiau vienas epizodas yra įstrigęs. Kartą vienas mūsų komandos žaidėjas, tik prasidėjus rungtynėms, pagavo ginčo kamuolį ir nusivaręs jį įdėjo į savo krepšį. Mes į jį žiūrėjome keistais žvilgsniais, tačiau šis iš pradžių nesuprato - buvo patenkintas. Iš šalies ši situacija atrodė komiškai.

- Kas būdavo didžiausias Jūsų žaidimo kritikas?

- Iš artimųjų - niekas. Visuomet pastabas ir patarimus pateikdavo tik treneriai.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Turiu du keturių su puse metų sūnus - dvynukus. Su žmona prieš kelis mėnesius išsiskyriau. Bet šia tema nelabai norėčiau ką nors daugiau pasakoti.

- Tada pakalbame apie laisvalaikį. Kaip jį leidžiate?

- Laisvalaikio turiu labai mažai. Beveik visą laiką skiriu krepšiniui. Įpratęs gyventi sporto ritmu: ryte atsikeli ir skubi į treniruotę. Grįžti, pavalgai, pamiegi ir vėl leki į sporto salę. Taip gyvenau diena po dienos maždaug 20 metų. Dar dabar su draugais susitinkame ir einame pažaisti krepšinį. Šiaip pastaruoju metu pagrindinis mano hobis - žvejyba. Bet tai dėl laiko trūkumo sau leisti galiu ne itin dažnai.

- Ar kolekcionuojate savo iškovotus trofėjus?

- Ne. Jie liko Kaune, vaikų ir buvusios žmonos namuose.

- Kokie Jūsų artimiausi tikslai ir ambicijos?

- Visas jėgas ir pastangas atiduoti krepšiniui. Visuomet reikia siekti tik aukščiausių tikslų.