STRAIPSNIS: S.Štombergas: "Dabar esu tikras tėtis"

„Šiandien gyvenu paprastai: namai, šeima“, – sako vienas geriausių šalies krepšininkų Saulius ŠTOMBERGAS (34). Lygiai prieš metus – pernai birželio 20-ąją – oficialiai paskelbęs, kad palieka profesionalųjį sportą, jis džiaugiasi galimybe daugiau laiko praleisti su žmona Simona (30), stebėti, kaip auga atžalos Saulė (8) ir Ignas (4 mėn.).

Kauno pakraštyje erdviame bute su šeima įsikūręs buvęs nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės kapitonas duris atveria avėdamas šlepetes. Toks – „naminis“ – jis jau metai, kai pasibaigus sutarčiai su Kazanės „Uniks“ iš kelių variantų pasirinko ne kurį nors Europos krepšinio klubą, o šeimą. „Jei jos neturėčiau ir niekas nerūpėtų, gyvenčiau vien krepšiniu ir gal žaisčiau iki keturiasdešimties – po salę bėgiočiau, kol sveikata leistų. Tačiau didelę mano gyvenimo dalį užima šeima. Noriu skirti dėmesio jai, – ramiai pasakoja Saulius. – Visą laiką krepšiniu negyvensi. Kada nors – dabar ar vėliau, po kokių trejų metų, karjera vis tiek baigsis. Geriau kuo anksčiau: per tuos trejus metus įprasiu gyventi kitaip.“

Tapo šeimos žmogumi

„Dabar esu pensijoje, – šmaikštauja sportininkas. Jam malonu su žmona Simona kartu auginti vaikus. – Norėjome, kad padidėtų šeima: vienos atžalos per mažai. Dievas mums davė sūnų.“ Stebėdamas, kaip Simona sūpuoja Igną, jis pasakoja, kad vaiką matydamas kasdien nepastebi, kaip auga, – vis dar atrodo mažutis. Kai gimė dukra, Saulius intensyviai sportavo ir namie būdavo retas svečias. „Visai kitaip, kai esame abu“, – pajuto ir Simona, Saulę daugiausia auginusi viena. „Dabar matau viską, ką buvau dėl sporto praradęs, – džiaugiasi krepšininkas. – Anksčiau šeimai skyriau mažiau dėmesio. Buvau jaunesnis, norėjau daug ką spėti nuveikti, rūpėjo karjera. Dabar viskas nusistovėję, ramiau. Galiu vaikams parodyti daugiau meilės, su jais pabūti. Tapau šeimos žmogumi. Esu tikras tėtis.“

Šiuo metu Sauliaus rytai ankstyvesni nei tada, kai intensyviai sportavo, popiečio miegui nelieka laiko. Pasakoja, kad malonu anksti pakirdus pasitikti saulę – tuomet diena ilgesnė. O per mokslo metus su paruoštais pusryčiais žadinti dukrą Saulę, vežti į mokyklą, po pamokų –į būrelius. „Toks tas šeimyninis gyvenimas“, – krepšininkas šypsosi patenkintas paprasta kasdiene rutina.

Būti sportininko žmona – sunku, bet įdomu

Štombergai susituokė prieš vienuolika metų. Dešimtmetį šeima turėjo derintis prie Sauliaus. Jo gyvenimas buvo nuolatinės išvykos, treniruotės, rungtynės, sporto režimas… Simonai reikėdavo taikytis prie vis kitokių gyvenimo ypatumų skirtinguose kraštuose. Kinija, Italija, Ispanija, Turkija, Rusija – šalys ir klubai, kuriuose vyras žaisdavo, kartais keisdavosi kasmet. Ne vienus metus Simona keliavo kartu su juo. Pastaraisiais metais, Saulei pradėjus lankyti mokyklą, į Kazanę jos vykdavo tik pasisvečiuoti. „Kaune sulaikydavo tai mano studijos, tai dukros mokykla – ir apie save pagalvodavau“, – krepšininko žmona pasakoja bandžiusi derinti visų šeimos narių interesus. – Taip gyventi nebuvo lengva, bet įdomu.“ Metus, kai šeimą skirdavo didžiuliai atstumai, Sauliui ir Simonai primena telefoninių pokalbių sąskaitos ir daugybė lėktuvų skrydžių.

Nejaugi niekada nebuvo minčių kurioje nors malonaus klimato šalyje įleisti šaknis? Abiem labiausiai patiko Ispanija, bet ten likti nenorėjo – kada nors namą jie statys Lietuvoje. „Jei ten būtume ilgai gyvenę, su ta šalimi mus sietų kokie nors reikalai, galbūt būtume svarstę galimybę kurtis, – sako Saulius. – Tačiau geriau į užsienį važiuoti pakeliauti, pailsėti. Mus traukia kuo daugiau pamatyti, ką nors ekstremalaus patirti. Prisirišti prie vienos šalies nesinori.“

Tenka mokytis gyventi su šeima

Ar pasitraukęs iš didžiojo sporto Saulius pasikeitė? Simona sako, kad dabar vyrui mažiau skauda kojas, jis mažiau pavargęs. Tačiau būti psichologe ir jį kaip nors ypatingai remti nereikėjo. „Iš pradžių lyg ir atkalbinėjau baigti karjerą: sakiau, kad namuose greitai atsibos, – pasakoja krepšininko žmona. – Žiūriu, kad vis dar nenori žaisti. Matyt, buvo griežtai apsisprendęs keisti gyvenimą.“

Saulius sako, jog išeiti iš didžiojo sporto nebuvo baisu ar psichologiškai sunku. „Grįžau į savo šeimą, ne į kitą, – juokiasi. – Galbūt sudėtingiau, jei būni priverstas taip pasielgti gavęs traumą. Aš dar galėjau žaisti. Tačiau su Kazane pasirašydamas dvejų metų sutartį buvau nusiteikęs, kad ji paskutinė, buvau pasirengęs pradėti naują gyvenimo etapą.“ Jam reikėjo ne išmokti gyventi be krepšinio, o iš naujo mokytis būti kartu su namiškiais. „Įpranti gyventi vienas, dėlioti daiktus. Šeimoje reikia derinti įpročius, taisykles. Teko gludintis iš naujo“, – neslepia Saulius.