STRAIPSNIS: T.Nagys: "Gal grįšiu pažaisti už savo gimtojo miesto komandą"

Lietuva šią vasarą alsuoja krepšiniu: jaunių, jaunimo, jaunučių Europos čempionatai bei rugsėjį Lenkijoje prasidės ilgai lauktas vyrų čempionatas. Gali būti, kad jis šiemet kaip niekad turės mažeikietišką atspalvį – tarp kandidatų yra net du mažeikiškiai – Artūras Jomantas ir Andrius Mažutis.
 

Šiuo metu Mažeikių reprezentacinė komanda nežaidžia aukščiausiojoje šalies lygoje, tačiau tai nereiškia, kad krepšinis mūsų krašte užmirštas – jaunųjų krepšinio talentų čia užauga kasmet. Mūsų mieste gimę arba sporto mokykloje pradmenis yra gavę nemažas būrys gerai šalyje žinomų krepšininkų: A. Jomantas, D. Šilinskis, D. Pakamanis, R. Seibutis, R. Jarutis, A. Mažutis, G. Paugaitė ir kiti.

 

Šį kartą pristatome taip pat Lietuvoje gerai žinomą iš Mažeikių kilusį krepšininką – Tomą Nagį.

 

Bendra informacija

 

Tomas Nagys gimė 1980 m. kovo 5 d. Mažeikiuose. Krepšininko karjerą (ūgis 208 cm, svoris apie 120 kg) pradėjo 1997–1998 m. Šilutės „Šilutėje“ (LKL), po to studijavo JAV Clemsono universitete ir atstovavo jo krepšinio komandai (NCAA; 1999–2003). 2000 m. su Lietuvos jaunimo rinktine dalyvavo Europos čempionate Makedonijoje.

 

 

Baigęs mokslus Amerikoje T. Nagys grįžo į Europą – žaidė Lenkijos Vloclaveko „Anwil“, Rusijos Vladivostoko „Spartak-Primorje“, Graikijos Larisos AEL. 2007–2008 metais krepšininkas pakeitė net keturis klubus ir su Žeronos „Akasvayu“ (Ispanija) klubu tapo ULEB taurės vicečempionu. Praėjusiame sezone žaidė Vokietijos Liudvisburgo „EnBW“.

 

Karjeros pasiekimai: 1999 m. – Alabamos valstijos moksleivių čempionas, 2005 m. – Lenkijos vicečempionas, 2008 m. – ULEB taurės vicečempionas.

 

Perteikiame praėjusį sezoną Vokietijoje žaidusio ir šiuo metu JAV atostogaujančio Tomo mintis – pamąstymus apie įvairius jo gyvenimo aspektus ir momentus.

 

Pirmieji žingsniai krepšinyje

 

Gimiau krepšininkų šeimoje. Mama Laima ir tėtis Stasys praeityje rungtyniavo gerai žinomuose Lietuvos krepšinio klubuose, tad aš nusprendžiau sekti jų pėdomis.

 

Nuo mažens iki dabar sutinku daug nuostabių žmonių ir gerai žinomų trenerių, kurie turi įtakos mano krepšinio karjerai. Krepšinio abėcėlės mokė tėvai, po to treneriai Juozas Žiaukra, Vidmantas Bertys, Algimantas Giedra, Aloyzas Rudys, Steponas Kairys, Kęstas Kemzūra, Robertas Kuncaitis, Stasys Kaupys, Modestas Paulauskas. Po to  krepšinio gudrybių už Atlanto bei profesionaliuose klubuose Europoje. Mane mokė įvairūs užsienio specialistai.

Studijos Amerikoje

 

Esu labai dėkingas Steponui Kairiui už visokeriopą pagalbą išvykstant į JAV, taip pat savo tėvams, kad jie mane palaikė ir pastūmėjo vykti už Atlanto. Visų pirma tai man buvo galimybė studijuoti Clemsono universitete ir įgyti specialybę (International Business Marketing BA) ir kartu žaisti vienoje geriausių ACC konferencijų NCAA (Amerikos studentų krepšinio lyga, – aut. past.).

 

Ketveri metai NCAA mane subrandino kaip krepšininką ir asmenybę. Sąlygos tobulėjimui buvo puikios. Tuo metu nereikėjo rūpintis finansais, būstu, maistu ar kokiu kitu svarbiu dalyku – universitete gaudavau visą stipendiją (full scolarship) bei daug įvairių privilegijų kaip studentas sportininkas (student athlete). Studijų laikai buvo smagūs, nors, tiesą pasakius, reikėjo įdėti daug juodo darbo tiek studijuojant, tiek krepšinio aikštelėje.

 

Esu girdėjęs nemažai diskusijų apie tai, ar verta Lietuvos jaunajam krepšininkui vykti studijuoti į Ameriką. Galiu pasakyti, kad jaunam žmogui nereikia bijoti pasikeitimų gyvenime ir niekada nenustoti siekti užsibrėžto tikslo, net jei tas tikslas ar svajonė atrodo nepasiekiami ar neįgyvendinami. Šiame pasaulyje viskas yra įmanoma! Pirmiausia viskas prasideda ir priklauso nuo paties tavęs ir tik po to nuo aplinkinių bei sąlygų.

 

Profesionalo karjera

 

Šiais laikais retas atvejis, kad krepšininkas rungtyniautų tik viename klube per visą karjerą. Krepšinio rinka nestabili ir nenuspėjama, o tai reiškia dažną žaidėjų, trenerių ar klubų kaitą. Aš taip pat esu patekęs į šį sūkurį.

 

Per savo karjerą jau žaidžiau devyniuose profesionaliuose klubuose aštuoniose šalyse: Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Italijoje, Graikijoje, Latvijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje.

 

Šiuo metu dar nežinau, kur žaisiu šiame sezone. Gal skambės keistai, bet man buvo išties įdomu rungtyniauti vos ne dešimtyje skirtingų šalių, kuriose susipažinau su skirtingomis kultūromis, sutikau įvairių žmonių, turėjau galimybę palyginti skirtingus mentalitetus bei gyvenimo stilius.

 

Taip pat įdomu sulyginti skirtingas krepšinio lygas, klubus, jų struktūras ir krepšinio, kaip žaidimo, stiliaus skirtumus. Mano nuomone, visos jos vienaip ar kitaip yra panašios. Koncepcija yra ta pati, tik vienos turi didesnes finansines galimybes, gausesnę organizaciją ar gilesnes tradicijas, o kitose viskas kukliau. Jei reikėtų žūtbūt rinktis, pirmenybę teikčiau Ispanijos, Rusijos, Vokietijos ir Graikijos krepšinio lygoms.

 

Praėjusiame sezone žaidžiau Vokietijoje. Ten viskas išties gerai organizuota, komandos aukšto lygio. Nesitikėjau, kad futbolo pasiekimais garsėjantys vokiečiai taip rimtai žiūrėtų į krepšinį, kaip sportą.

 

Apie save, kaip krepšininką

 

Esu kovotojas, nemėgstu pralaimėti ir kasdien kiekvienoje treniruotėje ar varžybose stengiuosi atiduoti save 101 procentu. Gal kartais aikštelėje esu per daug agresyvus ir prisirenku nereikalingų pražangų, tačiau visada degu noru užkamšyti visų komandos draugų klaidas gynyboje.

 

Esu emocionalus, greitai užsidegantis, užsispyręs kaip ožys. Praeityje padariau keletą klaidų savo krepšinio karjeroje, tačiau visi jas darome, niekas nuo jų neapsaugotas. Svarbiausia tai, jog aš jas suvokiau, iš jų pasimokiau ir daugiau nebekartoju. Dabar jaučiuosi visapusiškai subrendęs tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų ir stengiuosi būti profesionalas, paklusnus sportiniam režimui bei disciplinai.

 

Vasaromis intensyviai lieju prakaitą, kartais net du kartus per dieną sporto salėje. Norėdamas prailginti profesionalaus krepšininko karjerą, privalai save prižiūrėti, ypač kūną, nes jis kaip variklis mašinai – be jo nė iš vietos. Ir, žinoma, svarbu į jį pilti aukščiausios rūšies benziną – vartoti sveiką maistą, „nedraugauti“ su alkoholiu, rūkalais ar narkotikais. Per savo karjerą teko sutikti įvairių žmonių, net labai talentingų, kurie savo karjeras sužlugdė priimdami blogus sprendimus, pasukdami ne tais keliais ar savęs neprižiūrėdami.

 

Apie šeimą

 

Šeima – tai pats svarbiausias aspektas mano gyvenime! Tiek mama Laima, tiek tėtis Stasys, tiek seserys Ieva ir Lina. Na, ir žinoma mano mylima žmona Irina!

 

Dauguma žmonių, kažką pasiekę šiame pasaulyje ar praturtėję, dažnai pamiršta savo šeimas, draugus, šaknis, kur yra gimę, augę ir kt. Man išties gaila, jog šis procesas vyksta žmonių gyvenime. Ačiū Dievui, jog aš niekad nepamiršau, kur esu gimęs, augęs, ir visada pirmoje eilėje man buvo ir bus mano šeima.

 

Vasarą, kai lieka laisvo laiko, stengiuosi ją leisti su šeima bei artimiausiais draugais. Tai didžiausias prioritetas gyvenime. Krepšinis bei jos šlovė – visa tai laikina. Profesionalaus krepšininko karjera yra laikina stotelė mano gyvenime. Anksčiau ar vėliau visa tai baigsis ir teks judėti į priekį, kur laukia dar didesni ir ne mažiau svarbūs gyvenimo išbandymai bei siekiai.

 

Apie krepšinio idealą

 

Būdamas vaikas visada žavėjausi legendinio Arvydo Sabonio sugebėjimais krepšinio aikštelėje. Įspūdingai atrodė galingo sudėjimo Šarūnas Marčiulionis ar talentingasis Artūras Karnišovas. Pamenu, pirmaisiais profesionalaus krepšinio metais, žaidžiant už Šilutės komandą, teko atkrintamosiose rungtynėse žaisti su tuometiniu Kauno „Atletu“, kur rungtyniavo tuometinis mano idealas Virginijus Praškevičius, po rungtynių išdrįsau prie jo prieiti, paspaudžiau ranką ir tyliai į ausį sušnibždėjau: „Ponas Virginijau, jūs esate mano idealas, užaugęs noriu būti ir žaisti taip, kaip jūs..“ Jis į mane pažiūrėjo ir atkirto: „Daug dirbk, niekada niekam nepasiduok, tikėk savimi, tuo, ką darai, ir tada pasieksi dar daugiau nei aš...“

 

Apie Lietuvos rinktinę

 

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra viena mano neišsipildžiusių svajonių. Man būtų didžiulė garbė atstovauti savo šaliai.

 

Apie Mažeikius

 

Tiesą pasakius, be šeimos, giminaičių ir kelių draugų, su Mažeikiais manęs daugiau niekas nesieja. Paskutiniuosius dvylika metų gyvenu Amerikoje, tad grįžtu į namus pasibaigus sezonui.

 

Į savo gimtąjį kraštą trokštu grįžti kuo dažniau, bet nelabai pavyksta, tad gimtuosiuose Mažeikiuose būnu gal keletą savaičių per porą metų.

 

Krašto naujienas seku internete ar išgirstu iš tėčio. Man džiugu girdėti, kad Mažeikiuose krepšinis gyvuoja, ir mūsų miesto komanda atstovauja NKL. Laikausi šūkio „niekada nesakyk niekada“, tad neatmetu galimybės, kad ateityje kada nors grįšiu pažaisti už savo gimtojo miesto komandą.

 

Apie ateitį

 

Apie karjeros pabaigą stengiuosi negalvoti. Mėginsiu tempti vežimą į priekį tol, kol ratai subyrės. Žinoma, juokauju... Pagyvensim, pamatysim. Laikas parodys.

 

Jei būsiu drūtas, tvirtas, sveikas kaip ridikas, tai vis matau save žaidžiantį krepšinį dar bent septynerius metus. Visa tai sunku nuspėti ir planuoti, nes žaidžiant krepšinį ar užsiiminėjant kokiu kitu profesionaliu sportu niekas nėra apdraustas nuo traumų ar kitų nelaimių.

 

Turiu įvairių idėjų ir svajonių, kuo norėčiau užsiimti ir kaip galėčiau panaudoti savo aukštąjį išsilavinimą, kurį įgijau studijuodamas Amerikoje, bet kol kas dar nesu apsisprendęs. Nors esu didžiulis patriotas ir myliu mūsų Lietuvėlę, savo ateitį matau tik už Atlanto.