STRAIPSNIS: V.Ginevičius: Belaukiant pirmųjų sūnaus žingsnių

Peržengus Agnės (28) ir Vido (30) GINEVIČIŲ namų slenkstį pasitinka dabar dešimties mėnesių Arno nuotraukos, kuriose įamžintos pirmųjų vaiko gyvenimo mėnesių akimirkos. Deja, savo atžalą daugiausia iš jų pažįsta krepšininkas, praėjusį sezoną rungtyniavęs neįtikėtinai toli – Vladivostoke. Kai laimingi tėvai vienas per kitą pasakoja apie sūnaus pasiekimus, pradedi tikėti, kad iš jų širdžių traukiasi prieš dvejus metus netekus pirmagimio patirtas skausmas.

Viename Kauno Žaliakalnio gyvenamojo rajono daugiabučių įsikūrusios Ginevičių šeimos namuose karštą vasaros vidudienį tvyro tyla ir idilė. Miegamajame pietų miego ilsisi Arnas, virtuvėje ant kėdės snaudžia britų trumpaplaukių veislės katė Kori. Televizoriaus ekrane be garso keičiasi krepšinio vaizdai – Vidas prisipažįsta, kad toks fonas jam niekada nepabosta. Tačiau netrukus sukrykščia prabudęs Arnas, ir namai atgyja: akivaizdu, čia gyvenimas sukasi apie jauniausią šeimos narį. Netrukus sportininkas vėl krausis lagaminus: rugpjūčio viduryje pradės antrąjį sezoną už dešimties tūkstančių kilometrų esančio Vladivostoko krepšinio klube „Spartak-Primorje“. Artėjančio išsiskyrimo nuojauta suteikia liūdesio linksmam krepšininko pasakojimui apie šeimą ir didžiausią džiaugsmą – sūnų.

Atrodytų, Vido atostogos buvo labai ilgos: į Lietuvą jis grįžo baigiantis gegužei. Per Jonines vyko Arno krikštynos. Prisipažįsta, kad iš pradžių buvo keista matyti tokį didelį sūnų, reikėjo įsijausti į tėvo vaidmenį. „Nuo birželio galo jau viskas gerai, – šypteli. – Tačiau kiekvieną dieną darosi sunkiau atsisveikinti su šeima.“ Krepšininkas pasakoja, kad jam labai patinka būti su atžala: dažnai berniuką įsisodina į vežimėlį ir kelioms valandoms išvažiuoja į parką. „Norisi su juo atsibūti“, – neslepia.

Naujagimį matė vieną dieną

Galima sakyti, kad Vidas nematė, kaip prabėgo pirmieji sūnaus gyvenimo metai. Su Agne suskaičiavo, kad per aštuonis mėnesius namo buvo parvykęs tris kartus dviem trims dienoms ir dešimt dienų praleido per Kalėdas. „Verta grįžti ir dėl poros“, – net nedvejoja krepšininkas, kai su komanda treniruodamasis Maskvoje gauna pasiūlymą užsukti į Kauną. „Juk buvai suskaičiavęs, kad per aštuonis mėnesius matėmės dvidešimt dienų“, – primena Agnė. „Būtų sunkiau, jei manęs klubas neišleistų. Nežinau, ką tada darytume. O dabar kas mėnesį ar pusantro susitinkame. Pamatau, kad viskas gerai, ir lekiu atgal“, – pasakoja krepšininkas. Taip jis norėtų gyventi ir ateinantį sezoną.

Stebuklas, kad Vidas buvo Lietuvoje, kai gimė Arnas. Medikai numatė, kad Agnei cezario pjūvio operacija bus atliekama spalio 1-ąją. Tvarkyti Rusijos vizos reikalų Vidas į Kauną grįžo antroje rugsėjo pusėje. Tą dieną, kai turėjo išvykti, Agnė pajuto, kad prasideda sąrėmiai. Klubas leido Vidui pabūti namie dar vieną dieną: Arnas gimė rugsėjo 26-ąją, o kitą jo tėtis išvyko į Tolimuosius Rytus. Sūnų sportininkas vėl pamatė tik lapkritį. Šeima ryšį palaiko bendraudama internetu, per „skype“. Vidas buvo toli, kai mažylis pradėjo šypsotis, kai jam kalėsi pirmieji dantukai. „Ko gero, nepamatysiu, kaip pradės vaikščioti“, – Vido balse girdėti liūdesys. Agnė sako, kad juodu su vyru tikėjęsi, jog dešimties mėnesių berniukas tuoj tuoj pradės vaikščioti, bet žengia tris žingsnelius ir sustoja…

Negali žiūrėti mirusio mažylio nuotraukų

Į tėvus rankas tiesiantis ir kasdien vis ką nors nauja išmokstantis mažylis Agnei ir Vidui teikia daug džiaugsmo. Pasakodami apie atžalą jie švyti. Atrodo, kad nė nebūta skaudžių išgyvenimų, kai prieš dvejus metus dėl retos genetinės ligos užgeso poros pirmagimio Domo gyvybė. Berniukui buvo tik mėnuo ir dešimt dienų. Priminus šeimą ištikusią tragediją Agnė ir Vidas pasikeičia. „Nuotraukų iki šiol nevarčiau. Kasetę, kurioje jis nufilmuotas, išėmiau iš filmavimo kameros ir padėjau – kada nors pažiūrėsime. Visiškai vaiko niekada neužmiršime, – atsargiai rinkdamas žodžius kalba krepšininkas. – Dažnai važiuojame į kapines. Aptvarkome kapą, pabūname – juk ten Arno broliukas guli.“ „Net nežinau, kaip mes atsitiesėme. Tikriausiai tik draugų dėka. Po Domuko mirties pusę dienos praleisdavome kapinėse, o paskui iki išnaktų būdavome su bičiuliais. Gal dėl to ir išgyvenome“, – pasakoja Agnė. Ji prisimena, kaip grįžusi namo kurį laiką visas sūnaus nuotraukas rasdavo nusuktas – Vidui buvo per skaudu jose regėti sūnų. Porą mėnesių poros miegamajame stovėjo tuščia Domo lovelė – kol mama pajuto nebenorinti jos matyti. Pasakoja, kad pirmagimio drabužėliai komodos stalčiuose gulėjo, kol gimė Arnas.

Dėl šeimą ištikusios tragedijos 2006-ųjų metų vasarą Vidas atsisakė žaisti su šalies rinktine ir nevažiavo į pasaulio čempionatą Japonijoje. Jis – sportininkas, atstovauti savo šaliai, aišku, labai norėjo, bet tuomet svarbiausia atrodė būti su Agne. „Nelaimė mus suartino. Negalėjo išskirti“, – sako Vidas. Abu pabrėžia kuo greičiau susilaukti antros atžalos norėję tikrai ne dėl to, kad pamirštų ištikusią tragediją. „Su sūnaus netektimi susitaikyti neįmanoma, – sako Agnė. – Aš visą laiką labai norėjau vaikų. Baigusi vidurinę mokyklą svaičiojau, kad man mokslų nereikia – noriu gimdyti. Ir antros atžalos mums reikėjo ne dėl to, kad užsimirštume, – tiesiog norėjome turėti vaiką.“ Vos gimęs Arnas tėvui pasirodė panašus į mirusį broliuką. Taip Vidas ir pasakė po operacijos atsibudusiai Agnei. Tačiau minčių lyginti vaikus porai daugiau niekada nekilo