Stuburo trauma R.Kumpienės nuo krepšinio neatitolino

Klaipėdos "Lemminkainen" ekipą į istorinę pergalę atvedusi trenerė Ramunė Kumpienė pastarosiomis dienomis mėgaujasi poilsiu ir šlovės akimirkomis. "Tikrai nemanau, kad tai - mano karjeros viršūnė. Dabar ramiai sukuosi savo rate ir laukiu ženklo - susiklosčius tam tikroms aplinkybėms drąsiai imsiuosi naujų iššūkių", - sakė ji.

Vakar Vilniuje per Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) uždarymo šventę bronzos medalius atsiėmusi strategė užsiminė, kad iškovotus medalius su ekipa šampano purslais jau aplaistė, tačiau audringų šėlionų nerengė.

"Net nebuvo minčių - pusę ekipos nepilnametės. Be to, negalime leisti sau atsipalaiduoti. Iš dešimt ekipos krepšininkių net aštuonios atstovaus šalies rinktinėms - dvi pakviestos į moterų ir šešios į jaunių komandas. Jau nuo gegužės mėnesio pradedame pasiruošimą Europos čempionatams", - pabrėžė jau kelis sezonus ne tik "Lemminkainen" ekipą, bet ir Lietuvos jaunių merginų iki 18 metų krepšinio rinktinę treniruojanti R. Kumpienė.

Be šių užsiėmimų neseniai 40-metį šventusi moteris augina trys sūnus, dirba Klaipėdos Vlado

Knašiaus krepšinio mokykloje trenere, taip pat yra uostamiesčio krepšinio klubo "Fortūna" prezidentė.

"Turiu nuostatą - imu iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Tačiau niekada nelipu žmonėms per galvas, nesu karjeristė. Viską, kuo šiandien džiaugiuosi, pasiekiau savo darbu", - įsitikinusi pašnekovė.

Prognozavo - invalido vežimėlį

Turite galybę veiklos, kaip viską spėjate?

Kai yra didelis noras, tuomet galima kalnus nuversti. Turiu namie keturis vyrus. Jie man labai padeda, visuomet palaiko, kai būna sunku. Tik jų dėka galiu tiek įveikti darbų. Neslėpsiu: ne kartą pasitaikė tokių akimirkų, kai norėjau viską mesti. Tačiau būtent artimieji atkalbėjo nuo tokio sprendimo. Galiu drąsiai pasakyti, kad jau vaikystėje įsimylėjau krepšinį ir myliu iki šiol.

O vyras ir vaikai, dėl pernelyg didelio atsidavimo krepšiniui, nepasigenda dėmesio ir šilumos?

Vyras pats kažkada mėgėjiškai žaidė krepšinį, o vaikai ne tokie jau maži. Vyriausias sūnus Modestas, kuriam vasarą sukaks septyniolika metų, ir devynmetis mažylis Herkus lanko krepšinio treniruotes. Tik dvylikametis Rojus - menininkas, lanko "breiką" ir piešia.

O kas Jus suvedė su krepšiniu?

Krepšinis - mano pašaukimas. Mama mane bandė nuvesti į muzikos mokyklą, tačiau aš specialiai neišlaikiau stojamojo egzamino, nes man šis užsiėmimas labai nepatiko. Aš buvau labai gyvas vaikas. Man nepatiko žaisti su lėlėmis, matuotis mamos rūbus ir apskritai - negalėjau nusėdėti vienoje vietoje, troškau judesio. Pati nuėjau į krepšinio treniruotes.

Vėliau teko atstovauti Lietuvos jaunučių, jaunių rinktinėms. Nuo šešiolikos metų žaidžiau moterų krepšinio komandoje "Kibirkštis", dabartinė Vilniaus TEO komanda. O žaidėjos karjeros turėjau atsisakyti dėl stuburo traumos. Gydytojų konsiliumas pasitarė ir pranešė skaudų pareiškimą: jei žaisi krepšinį, atsidursi invalido vežimėlyje.

Kaip šiandien pamenu, kad man tai buvo didžiulis smūgis. Kai paleido iš ligoninės, į taksį įlipau visa apsiašarojusi. Vairuotojas pamanė, kad aš ką tik palaidojau artimą žmogų. Nors iš tiesų, perkeltine prasme, palaidojau krepšininkės karjerą.

Prie šiuolaikinės medicinos ir technologijų, būčiau galėjusi tęsti karjerą. Jei tuo metu šalia būtų buvę žmonių, kurie būtų padrąsinę ir palaikę, tuomet gal ir nebūčiau pabūgusi.

Užsimezgė meilės romanas

Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys, kad šiemet Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionate (LMKL) pavyko pasipuošti medaliais?

Labai daug dirbome fiziškai ir psichologiškai. Po kiekvienų skaudžių rungtynių darėme išvadas, neleidome sau atsikvėpti.

Daugelis žaidėjų - "Lemminkainen" ekipoje rungtyniauja ne pirmus metus. Kas šiemet pasiekė didžiausią progresą?

Maloniai pradžiugino Eglė Šikšniūtė. Mažojo finalo serijoje Lina Pikčiūtė įrodė, kad gali sparčiai tobulėti ir brandžiai rungtyniauti. Visos jaunos žaidėjos labai stengėsi, tai labai džiugina.

Ar pavyks išsaugoti ekipos sudėtį ateinantį sezoną?

Jei garbingai elgsis kitų miestų klubai ir slapčia nevilios žaidėjų, tuomet komandos sudėtis turėtų nepakisti. Stengsimės išsaugoti savo krepšininkes.

- Ar sudėtingas komandos vardas "Lemminkainen" nekenkia komandos įvaizdžiui?

- Na argi jis sudėtingas? "Lemminkainen" - kaip paprasta ir skambu, tik reikia priprasti. Jis atkreipia į komandą dėmesį labiau, negu jei mes vadintumės "Jūra" ar "Baltija", nors, be abejo, tai ištarti ir įsiminti būtų paprasčiau. Lemminkainen - suomių legendos personažo, dariusio Suomijai gerus darbus, vardas, išvertus į lietuvių kalbą - mylimasis. Ar moterų krepšinio komanda gali tikėtis gražesnio ir labiau sėkmę nešančio vardo?

Mes niekada nežaidžiame tuščioje salėje. Mūsų rungtynių ateina pažiūrėti Klaipėdos "Atlanto" futbolininkai, "Neptūno" krepšininkai, "Žemaitijos dragūno" rankininkai. Visi sportuojame vienoje salėje, draugiškai pasikalbame, pabendraujame.

Prieš kelis metus"Atlanto" komandai įdėmiai stebint varžybas užsimezgė meilė tarp "Lemminkainen" žaidėjos Kristinos Ūsaitės ir tuometinio atlantiečio (dabar rungtyniauja "Šiauliuose") Liudviko Valiaus. Daugiau panašių meilės ryšių nesimezga?

Na lyg ir ne. Nors ką gali žinoti, gal kuri ir slepia (šypsosi, - aut. past.).

Įdomu, ar ekipoje liks šiemet Jūsų asistentu dirbęs Dalius Ubartas?

Dar su juo apie tai nekalbėjau. Dalių pasikviečiau dirbti asistentu į šalies jaunių rinktinę. Bus progos su juo dar apie tai pabendrauti.