Sunkiausią karjeros laikotarpį prisiminęs Jokubaitis prabilo apie psichologo pagalbą (interviu)

Po beveik vienuolikos mėnesių reabilitacijos Rokas Jokubaitis pagaliau artėja prie sugrįžimo į aikštelę, rašo "Delfi Sportas".

Pokalbyje su Vokietijos leidinio „Merkur“ žurnalistu Patricku Reicheltu lietuvis prabilo apie sunkiausią karjeros laikotarpį bei psichologinius išbandymus.

Po Europos čempionate Tamperėje patirtos kryžminių kelio raiščių traumos 25-erių lietuvis buvo priverstas praleisti visą praėjusį sezoną. Negana to, kaip anksčiau atskleidė pats krepšininkas, po traumos jam buvo atlikta ne viena, o net dvi kelio operacijos.

Vis dėlto dabar R. Jokubaitis jau kalba optimistiškai.

Priminsime, jog mažeikiškis su Miuncheno „Bayern“ klubu praėjusią vasarą sudarė trejų metų sutartį.

„Esu gerame kelyje. Dabar svarbiausia vėl pradėti kontaktines treniruotes. Individualiai jau galiu atlikti beveik viską. Kelis jaučiasi gerai, kaip ir visas kūnas. Psichologiškai taip pat jaučiuosi gerai“, – pokalbį su „Merkur“ pradėjo Lietuvos rinktinės įžaidėjas.

Nors nuo traumos praėjo beveik vienuolika mėnesių, R. Jokubaitis neslepia, kad sunkiausi buvo penktas ir šeštas reabilitacijos mėnesiai.

„Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs. Reabilitavausi toli nuo komandos. Tačiau sunkiausi buvo penktas ir šeštas mėnesiai. Tuo metu jau vėl buvau šalia komandos. Fiziškai jau pradedi jaustis gerai, todėl galvoje nuolat sukosi klausimas: kaip būtų, jeigu dabar galėčiau būti aikštėje?“, – kalbėjo 25-erių mažeikiškis.

– Skamba taip, tarsi jums netrūktų kantrybės...

– Kai praleidi visą sezoną, natūralu, kad norisi kuo greičiau sugrįžti. Tačiau būtent tai būtų klaidingas kelias. Kelis dar kartais sureaguoja į didesnį krūvį – sprintus, staigius krypties keitimus ar šuolius. Tuomet tenka šiek tiek sumažinti tempą. Laimei, čia turiu gydytojus, kineziterapeutus ir trenerius, kuriais visiškai pasitikiu. Jie pasirūpina, kad viską daryčiau taip, kaip reikia.

– Vadinasi, sezono pradžioje jūsų krūvis dar bus didinamas palaipsniui?

– Taip manau. Žinoma, pats jausiu, kad galėčiau žaisti daugiau. Tačiau po tokios traumos reikia elgtis protingai. Gali būti, kad sezono pradžioje praleisiu vienas ar kitas rungtynes arba gausiu mažiau minučių. Mano tikslas nėra kuo greičiau žaisti kuo daugiau. Svarbiausia – išlikti sveikam visą sezoną ir praleisti kuo mažiau rungtynių.

– Ar kreipėtės į sporto psichologą?

– Taip. Čia, Miunchene, sulaukiau pagalbos. Dabar tikriausiai pradėsiu dirbti ir su sporto psichologu iš Lietuvos. Gimtąja kalba daug lengviau kalbėti apie jausmus ir mintis. Ypač dabar, kai prasidės kontaktinės treniruotės, tai bus labai svarbu.

– Praėjusį sezoną beveik visą laiką stebėjote iš šalies. Kaip jį matėte?

– Buvo sunku. Pralaimėjome taurės turnyrą, nelaimėjome čempionato, o aš galėjau tik stebėti. Kiekvienas komandoje jautė, kad mums kažko trūko. Mano akimis, po taurės turnyro vasarį viskas pradėjo ristis žemyn. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai buvome pasiekę savo ribas. Penktosios atkrintamųjų rungtynės ir tai, kaip jos susiklostė – po labai gero pirmojo kėlinio visiškai subyrėjome – tam tikra prasme atspindėjo visą mūsų sezoną.

– Ko konkrečiai trūko?

– Pažvelgus į kitas komandas, pavyzdžiui, Berlyno ALBA, buvo akivaizdu, kokia svarbi yra komandos vienybė. Galbūt jie neturėjo didžiausių žvaigždžių, tačiau žaidė labai stabiliai ir buvo nepaprastai susitelkę kaip komanda. Būtent tokio tarpusavio ryšio reikia ir mums.

– Didelė atsakomybės dalis teko Andy Obstui. Gal net per didelė?

– Andy man yra geriausias metikas Europoje. Tačiau mes turime jam palengvinti gyvenimą. Praėjusį sezoną labai dažnai visas mūsų puolimas sukosi aplink jį. Varžovai visą dėmesį skirdavo būtent Andy. Mums reikia daugiau žaidėjų, kurie patys keltų grėsmę ir nuimtų nuo jo dalį spaudimo. Tuomet ir jis išliks šviežesnis viso sezono metu. 

– Dabar komandoje laukia nemažai permainų. Kaip į jas žiūrite?

– Manau, mums reikėjo tokio naujo starto. Atėjo metas naujai energijai. Žinoma, viskas neįvyks per vieną dieną, nes prie komandos prisijungs daug naujų žaidėjų. Tačiau tikiu, kad turėsime daugiau talento. Dabar svarbiausia iš to talento suformuoti tikrą komandą.

– Naujasis vyriausiasis treneris Antonas Gavelas pats buvo įžaidėjas. Ar tai jums privalumas?

– Be abejo. Esu žaidęs pas Šarūną Jasikevičių ir Odedą Kattashą. Abu jie anksčiau buvo įžaidėjai. Tokie treneriai supranta, kaip mąsto šios pozicijos žaidėjas. Jie suteikia atsakomybės ir pasitikėjimo. Įžaidėjui tai yra geriausia, kas gali nutikti. Be to, Kaune jau esu dirbęs su Arne Woltmannu, kuris dabar bus trenerio asistentas. Tai taip pat labai padeda.

– Ar po ilgos reabilitacijos vasarą pavyko bent trumpam atsipalaiduoti?

– Taip. Dvi savaites praleidome Mauricijuje. Tai tikrai padėjo atsigauti. Vis dėlto net ir ten nenutraukiau treniruočių programos. Dabar visas dėmesys skiriamas pasirengimui sezonui ir mano sugrįžimui. 

– Per tą laiką išmokote vokiečių kalbos?

– Nelabai (juokiasi). Gyvendamas Barselonoje gana greitai išmokau ispanų kalbą. Mano sužadėtinė yra ispanė, todėl tai buvo natūralu. Vokiečių kalba gerokai sudėtingesnė. Kita vertus, Vokietijoje žmonės puikiai kalba angliškai, todėl kasdieniame gyvenime problemų nekyla.

– Su kokiomis mintimis pasitinkate naują sezoną?

– Atvirai pasakius, pirmą kartą gyvenime nekantrauju pradėti pasirengimą sezonui. Po tokios ilgos pertraukos tiesiog noriu vėl žaisti krepšinį. Tuo pačiu suprantu, kad privalau būti kantrus. Jeigu žingsnis po žingsnio sugrįšiu, išliksiu sveikas ir galėsiu padėti komandai, tai bus svarbiausia.