T.Klimavičius: "Mūsų komanda – kaip kumštis"

Puolėjas Tadas Klimavičius labai džiaugėsi pagaliau prasibrovęs į Lietuvos rinktinės dvyliktuką. Jo džiaugsmą ir dar didesnį užsidegimą kovoti pakurstė ir įgytas trenerių pasitikėjimas.

Žalgirietis T.Klimavičius – vienas labiausiai patyrusių Lietuvos rinktinės žaidėjų. Tačiau nacionalinėje komandoje spalį 28-ąjį gimtadienį švęsiantis 204 cm ūgio puolėjas žaidžia pirmą kartą. Dėl šios priežasties jis į Turkiją vyko be didelių iliuzijų, kad gaus pakankamai laiko žaisti.

Bet trenerių parodytas pasitikėjimas jį tik dar labiau įkvėpė kovoti. Grupės varžybose T.Klimavičius aikštėje vidutiniškai praleisdavo po 15 min. Iš viso per penkerias rungtynes jis pelnė 27 taškus ir atkovojo 19 kamuolių.

– Tadai, ar neprailgo laukti aštuntfinalio? – portalas paklausė T.Klimavičiaus.
– Iš tikrųjų jau norisi žaisti. Jeigu nieko neveiktum, tokia pertrauka išderintų. Bet mes treniruojamės varžybų ritmu, kad būtume geros sportinės formos. Labai laukiame rungtynių su kinais. Suprantame jų svarbą, bet, tikiuosi, kad neperdegsime ir viskas bus gerai.

– Ar toks ilgas svarbių rungtynių laukimas nepradeda slėgti psichologiškai?
– Tikrai šiek tiek slegia. Visos komandos žaidžia, o mes vis dar laukiame. Bet laukti liko nebeilgai.

– Ką manote apie kinų žaidimą?
– Jie mane nustebino. Išskyrus paskutines grupės varžybas su turkais, jie su visais žaidė lygiai. Turi aukštaūgių, taikliai atakuoja iš toli, turi NBA žaidėjų. Neabejoju, kad mūsų laukia daug sunkaus darbo, tikrai nesitikime lengvos kovos. Juolab kad kinai neturi ko prarasti, jau buvo nusipirkę bilietus kelionei namo po pirmojo etapo. Bet netikėtai patekę toliau jie žais be įtampos. Per šias rungtynes psichologinė įtampa labiau slėgs mūsų komandą. Bet mes bandysime apie tai negalvoti, neklausyti jokių prognozių, o kausimės iš paskutiniųjų ir stengsimės žaisti taip, kaip galime.

– Ar nuovargis po grupės varžybų jautėsi?
– Aš visai nejaučiau ir nemanau, kad komanda jautė. Na, nebent Linas Kleiza, kuris daugiau laiko praleisdavo aikštėje. Bet treneriai dažnai keitė žaidėjus, todėl visi jaučiamės neblogai. Manau, šitos laisvos dienos labiausiai naudingos bus Robertui Javtokui ir Simui Jasaičiui, kurie gydosi traumas.

– Stebint iš šalies, ši Lietuvos rinktinė atrodo ypač draugiška ir vieninga. Ar tikrai taip yra?
– Tikrai, esame kaip kumštis. Visi vieni kitus gerai pažįstame, su vienais kartu žaidžiame „Žalgiryje“, su kitais esame rungtyniavę rinktinėse. Esame labai draugiški ir tai jaučiasi per rungtynes, kai kaunamės vienas už kitą. Manau, tai taip pat turėjo įtakos geriems mūsų rezultatams grupės varžybose. Kovojame vienas už visus, visi už vieną.

– Ko tikėjaisi vykdamas į pasaulio čempionatą?
– Maniau, kad labiau jaudinsiuosi, bet turbūt su patirtimi ateina vidinė ramybė. Prieš rungtynes apima jauduliukas – tai visiškai įprasta ir visiems būdinga, tačiau joms prasidėjus jaudulio nebelieka. Vykdamas į pasaulio čempionatą buvau nusiteikęs truputį pesimistiškai – maniau, kad žaisti gausiu gerokai mažiau. Aišku, mano žaidimo laikui įtakos turėjo Roberto trauma, bet jaučiuosi įgijęs trenerių pasitikėjimą. Tikrai džiaugiuosi, kad galiu būti naudingas komandai, nors visada norisi geriau žaisti. Bet darau tai, ką moku. Man taip būdavo ir „Žalgiryje“, kai iškritus iš rikiuotės „centrams“ tekdavo kautis jų pozicijoje.

– K.Kemzūra yra sakęs, kad jeigu Tadas visada kautųsi prie krepšio lentos, jis galėtų susirinkti visus kamuolius. Kas tai lemia – ilgos rankos, intuicija?
– Turbūt ir tas, ir tas po truputį. Mano toks stilius – mėgstu kovoti po krepšiu.

– Aikštėje niekada nevengiate juodo darbo?
– Mūsų rinktinėje niekas nesikrato to juodo darbo gynyboje, visi stengiamės. Dėl to kol kas ir laimime.

– Ką veikėte Stambule laisvalaikiu?
– Pirmą dieną, kai atvykome, nuėjome į baseiną, pirtis, o dabar visą laisvą nuo treniruočių laiką leidžiame viešbutyje. Pagrindinis mūsų laisvalaikio užsiėmimas – internetas ir miegas. Neapkrauname savo galvų kitais rūpesčiais, dabar visos mūsų mintys nukreiptos į krepšinį.

– Ar dėl tokio ilgo turnyro nepasiilgstate namų?
– Mes esame įpratę prie ilgų kelionių ir išvykų. O aš debiutuoju Lietuvos rinktinėje ir labai norėjau žaisti pasaulio čempionate, laukiau jo. Man tai – svarbus gyvenimo įvykis, todėl kol kas niekas negali užgožti noro kovoti. Jaučiuosi laimingas. Žinoma, pasiilgstu namų, bet žinau, kad ten viskas gerai ir man ramu.