Tituluoto vilko karjeros posūkiai: žais vienoje komandoje, treniruos kitą – pretenduoja į unikalų pasiekimą

Per vieną savaitę – iškart dvi naujienos. Buvęs pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkas Tomas Delininkaitis kurį laiką buvo iškritęs iš radarų, bet nuo šiol jo pavardė figūruos dviejose šalies lygose vienu metu. 40-metis veteranas ir pats žais krepšinį, ir kibs į dar nemėgintą darbą, kuriam ruošėsi pastaruosius pusantrų metų, rašo Krepšinis.lt.

Dvi komandos – skirtingi vaidmenys

Gyvenimas – Klaipėdoje, treniruotės – Palangoje, varžybos – Jurbarke.

T. Delininkaitis suksis pusantro šimto kilometrų skersmens karuselėje tarp pajūrio ir Žemaitijos. O tuo pačiu – tarp antroje pagal pajėgumą Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujančių Palangos „Kuršių“ ir laipteliu žemiau – Regionų krepšinio lygoje (RKL) – žaidžiančio „Jurbarko-Kario“.

Savaitgaliais jis bus krepšininkas, darbo dienomis – treneris.

„Nežinau, sunku pasakyti“, – Delfi paklaustas, kuri profesija jam nuo šiol pagrindinė, nusijuokė T. Delininkaitis.

Be klubo sezoną pradėjęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas vasario pradžioje rado išsyk dvi darbovietes.

Pirmiausia pranešta, jog klaipėdietis iki sezono pabaigos atstovaus RKL A divizione lyderiaujančiam „Jurbarkui-Kariui“.

Antradienį pasirodė žinia, jog T. Delininkaitis tapo naujojo NKL vidutiniokų „Kuršių“ stratego Henriko Lubino asistentu.

Tad tituluotam veteranui teks suktis kaip vijurkui išsyk dviejuose frontuose.

„Pagrindinė mano stotelė bus Jurbarkas, nes jiems įsipareigojau pirmiau. Tačiau sutarėme, kad žaisiu tik rungtynėse, į treniruotes atvažiuosiu retkarčiais. O Palangoje – atvirkščiai“, – neįprastą darbų paskirstymą paaiškino T. Delininkaitis.

Su klubo direktoriumi – ypatingas ryšys

Ukrainoje, Ispanijoje, Graikijoje, Turkijoje ir Latvijoje legionieriaus duoną krimtęs krepšininkas į tėvynę rungtyniauti grįžo 2016-aisiais, o praėjusį sezoną užbaigė Utenos „Juventus“ gretose.

Traumoms išretinus aukštaičių gynėjų grandį papildomai pasitelktas 190 cm ūgio snaiperis Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) žaidė pusketvirto mėnesio ir fiksavo 4,7 taško vidurkį.

Tuo metu jis jau buvo įprastas svečias „Kuršių“ pratybose. Šiam klubui vadovauja T. Delininkaičio bičiulis, buvęs bendražygis rinktinėje Renaldas Seibutis.

„Su „Kuršiais“ sportuoju jau pusantrų metų, praėjusį sezoną taip pat pradėjau Palangoje. Renaldas jau pernai manęs prašė prisijungti prie komandos treniruočių, duoti patarimų jaunimui, nes jiems trūksta žaidėjų.

Tad visą šį laiką sportavau su „Kuršiais“, palaikiau formą, tik oficialiai nebuvau nei komandos žaidėjas, nei koks nors treneris: jie padėjo man, aš padėjau jiems“, – pasakojo T. Delininkaitis.

Nuo praėjusio rudens Palangoje rungtyniauja ir LKL komanda: tarp elito per NKL iškopę „Gargždai“.

Būtent pastarieji metų sankirtoje iš „Kuršių“ išviliojo vyriausiąjį trenerį Povilą Šakinį.

Kurį bandė pakeisti Albertas Vilimas, bet poste neišsilaikė nė mėnesio. Vietoje jo pareigose paaukštintas ligšiolinis asistentas H. Lubinas, kuriam, savo ruožtu, taip pat žūtbūt reikėjo talkininko.

„Taip sutapo, kad vos susitariau su „Jurbarku-Kariu“, po kelių dienų „Kuršiai“ liko be vyriausiojo trenerio. Progą gavo H. Lubinas, bet jis dėl savo užimtumo negali dalyvauti rytinėse treniruotėse, o aš bet kokiu atveju jose lankausi. Susėdome su Renaldu, pakalbėjome ir radome išeitį“, – aplinkybes, kuriomis papildė „Kuršių“ trenerių štabą, apibūdino T. Delininkaitis.

2006-2013 metais rinktinės marškinėlius vilkėjęs gynėjas neslepia planavęs visą šį sezoną praleisti ant parketo.

Vis dėlto 2010-ųjų pasaulio pirmenybių bronzos medalio laimėtojas ir 2013-ųjų Europos vicečempionas klubų susidomėjimo nesulaukė nei vasarą, nei rudenį.

„Kūnas dar tikrai leidžia, bet matau, kad pasiūlos jau nebėra. Ką gi, teks po sezono kabinti sportbačius ant vinies“, – konstatavo T. Delininkaitis.

Bet prieš tai jis dar turės unikalią galimybę pirmasis šalyje, kalbant pokerio terminais, surinkti pilną lietuviškų titulų „karališką eilę“.

Lietuvos čempionu T. Delininkaitis tapo triskart: 2006-aisiais su Vilniaus „Lietuvos rytu“ ir 2011-2012 metais su Kauno „Žalgiriu“. Žalgiriečių gretose jis dusyk kilnojo ir tuometę LKF taurę.

O 2021 metais T. Delininkaitis prisidėjo prie Jonavos „Cbet“ triumfo NKL, išvedusio klubą į aukščiausią divizioną.

„Kai laimėjome NKL, rūbinėje pajuokavau, kad dabar man betrūksta tik RKL titulo. Taip jau išėjo, kad juokai pasidarė visai rimti.

Nemeluosiu, RKL iki šiol labai nesekiau, nežinojau, kaip atrodo padėtis turnyro lentelėje. Tik kai užsimezgė pirmieji kontaktai su jurbarkiečiais, pasižiūrėjau, kaip tai komandai sekasi. Atrodo, kad galimybių laimėti tikrai turėsime. Tik, žinoma, kai nugalėtojai paaiškėja finalo ketverte, gali nutikti visokiausių dalykų, lyderiams toks formatas nebūna palankus“, – svarstė 17 iš 20 susitikimų šiame sezone laimėjusio „Jurbarko-Kario“ naujokas, prisijungsiantis prie LKL praeityje taip pat žaidusių Vytauto Šarakausko bei Roko Ūzo.

Gailisi neišsitraukęs užrašų knygutės anksčiau

Jei aikštėje T. Delininkaičiui liko paskutinis pasispardymas, tai greta šoninės linijos atsiveria nauji horizontai, į kuriuos jis jau buvo pradėjęs žvalgytis.

Praėjusį mėnesį „Delnas“ netgi galėjo pats tapti „Kuršių“ vyriausiuoju treneriu, vis dėlto nutarė neskubėti.

„Prasideda naujas gyvenimo etapas. Atrodo, viską jau esu matęs, viską žinau, bet vis tiek: naujos rogės yra naujos, jas reikia sutepti, kad slystų. Nebūna taip, kad atsisėdi ir iškart patogiai važiuoji.

Pats žaisdamas, viską matai iš vienos pusės, o būti treneriu – nauja patirtis. Bet apie tai galvojau kelerius metus, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Paskutinius pusantrų metų jau kaupiau ir užrašus.

Kai išvyko P. Šakinis, R. Seibutis siūlė man jį pakeisti. Bet atsakiau, kad nenoriu šokti į baseiną nežinodamas gylio. Pirma noriu apšilti kojas kaip asistentas, nes tokios patirties man trūksta. Gailiuosi tik vieno – kad nepradėjau konspektuotis užrašų bent dešimčia metų anksčiau, bet tuo metu mintys kitur buvo. O pasižymėti tikrai būtų buvę ką, teko dirbti su nemažai trenerių“, – kalbėjo T. Delininkaitis.

 

Nuo Anapilin jau iškeliavusio Rimo Girskio ir Antano Sireikos iki Jono Kazlausko ir Kazio Maksvyčio, nuo kroato Neveno Spahijos iki slovėno Zmago Sagadino – 15 klubų per karjerą pakeitęs ir penkiuose didžiuosiuose turnyruose su rinktine dalyvavęs lietuvis savo kelyje išties sutiko nemažai šviesių krepšinio protų.

Vis dėlto jis teigia nenorintis dirbtinai lygiuotis į kurį nors iš jų.

„Turiu savo viziją, darbo specifiką. Nesinori būti treneriu, vaikančiu su botagėliu. Bet, aišku, reikės ir šito – noriu išlaikyti gerus santykius su krepšininkais, tačiau nevalia jų užsileisti ant galvos, reikia abipusės pagarbos. Kaip sakiau žaidėjams, noriu, kad kiekvienas iš jų mūsų komandą paliktų geresnis nei atvažiavo“, – dėstė T. Delininkaitis.

Geri patarimai „Kuršiams“ dabar praverstų, nes komandai šis sezonas kol kas klostosi prasčiau nei keli ankstesni – tarp 14 konkurentų NKL palangiškiai žengia vienuolikti (11/19).