Treneris ir žaidėjai pratinasi gyventi krepšinio užribyje

Užsitęsusios atostogos ar žingsnis į kitą veiklos sritį?

Krepšininkai Virginijus Praškevičius ir Andrius Giedraitis bei treneris Rūtenis Paulauskas stengiasi priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo.

Be ekipos, varžybų ir solidaus atlyginimo. Bet su šeima, namais ir galimybe skirti laiko sau.

Įpusėjus šiam sezonui trys žinomi sporto žmonės gyvena krepšinio užribyje, tačiau atranda kitų malonumų.

Siekia docento pareigų

Maskvos CSKA, Vilniaus "Lietuvos ryto", Maskvos srities "Dinamo" ir dar keliuose klubuose dirbęs R.Paulauskas pastaruoju metu dažniau vadinamas ne treneriu, o dėstytoju. Netrukus į jį bus kreipiamasi: "docente".

36 metų vilnietis praėjusį trečiadienį dalyvavo Pedagoginio universiteto Sporto metodikos katedros konkurse eiti docento pareigas.

R.Paulausko kompiuteryje - laikmenos su teorine medžiaga, kuri turėtų virsti leidiniu apie krepšinį.

Treneris skaito paskaitas studentams ir stengiasi jiems būti reiklus, koks buvo ir žaidėjams.

"Darbo aš turiu sočiai. Rengiu daug publikacijų, teorinės medžiagos. Nors teorinė dalis nėra glaudžiai susijusi su praktika, esu įsitikinęs, kad viena neįmanoma be kitos.

Gyvenimas nėra prisiminimai. Nesapnuoju krepšinio dieną ir naktį. Džiaugiuosi, kad netapau fanatiku ir treneriu, kurio galva prikimšta tik krepšinio", - kalbėjo R.Paulauskas.

Treneris sezono pradžioje ir viduryje sulaukė įdomių pasiūlymų iš pajėgių klubų.

Tačiau kvietimus atmetė ir dėl to nesigaili: "Atsisakiau sąmoningai, nes žinau, ko siekiu ir noriu. Dabar jau galiu pasakyti, kad daugiau atradau nei praradau.

Šie metai finansine prasme man nėra geriausi. Bet gyvenimo kokybe tai - puikus laikas.

Sugrįžau į šeimą, be kurios dirbdamas užsienyje praleidau dvejus metus.

Turiu ramų darbą ir džiaugiuosi, kad galiu dėmesio paskirti sau, šeimai ir profesinei veiklai".

Žiūri visus mačus iš eilės

Treneris nuo krepšinio nenusisuko. Nuo antradienio iki šeštadienio kiekvieną vakarą per televizorių ar tribūnose jis pasižiūri viską iš eilės: ULEB taurės turnyro, vyrų ir moterų Eurolygos, Rusijos čempionato, LKL ir Baltijos lygos rungtynes.

"Kiek leidžia jėgos, stebiu, analizuoju, o kai nebegaliu susikaupti, žiūriu savo malonumui", - teigė R.Paulauskas.

Ar sudėtinga treneriui stebėti rungtynes tiesiog kaip paprastam žiūrovui?

R.Paulauskas tikino, jog nelabai: "LKL varžybose nesergu už jokią komandą. O kai mūsų šalies klubai kovoja su varžovais iš užsienio, susimąstau, ką galėčiau padaryti, kad komandai sektųsi geriau. Bet tai teikia tik malonumą".

Treniruos vaikinų rinktinę

Vasarą R.Paulauskas ketina vėl iš teoretiko virsti praktiku.

Treneris ketverius metus dirbo su 1988 metais gimusių krepšininkų Lietuvos rinktine. Kitąmet šios kartos laukia paskutinis mūšis prieš žengiant į vyrų krepšinį - Europos vaikinų (iki 20 metų) čempionatas.

"Vargu ar gyvenime teks bristi į tą pačią upę ir vėl rinkti šešiolikmečių rinktinę. Todėl man svarbu baigti darbą su šiais jaunuoliais.

Suprantu, kad netreniruojant komandos įgūdžiai dingsta, bet aš galiu permąstyti, ką dariau gerai ar blogai - kitaip pažvelgti į psichologines ar taktines klaidas.

Svarbu susivokti, kas iš tikrųjų esi. Jeigu nuspręsiu dar sykį eiti trenerio keliu, turiu žengti sustiprėjęs", - pabrėžė R.Paulauskas.

Netrukus persikels į Vilnių

2003 metų Europos čempionu Švedijoje su Lietuvos rinktine tapęs Virginijus Praškevičius pastaruosius aštuonis mėnesius dažniau rankose laikė meškerę negu krepšinio kamuolį.

33 metų 206 cm ūgio vyras šiuo metu su šeima gyvena Kelmėje pas žmonos Živilės tėvus.

Netrukus Praškevičiai turėtų persikelti į Vilnių, kur baigia įsirengti naują butą.

Buities rūpesčių nestinga, bet aukštaūgis stengiasi neprarasti ir sportinės formos - užsuka į treniruoklių salę ir bėgioja krosą.

Bet V.Praškevičių vis dažniau užplūsta mintys apie karjeros pabaigą.

Žaidė kęsdamas skausmą

V.Praškevičius praėjusį sezoną Ispanijoje mielai išbrauktų iš atminties.

Po sėkmingo debiuto Fuenlabrados "Alta Gestion" klube puolėją vėliau užpuolė traumos.

Ispanijos lygos rungtynėse lietuvis išsisuko dešinės rankos pirštą. Nors Fuenlabrados ekipos gydytojai traumos nesureikšmino, lietuvis vėliau pusmetį negalėjo sulenkti piršto.

"Kiekvienas tvirtas rankos paspaudimas sveikinantis - veriantis skausmas. Vos į kelnes nepridarydavau iš skausmo", - prisiminė krepšininkas, kurį Ispanijos klubas, nepaisydamas traumos, ragino žaisti.

Legionieriui buvo sunku mesti kamuolį dešine ranka, o antrojoje sezono dalyje prisidėjo kitos bėdos - abiejų blauzdų raumenų skausmai.

"Galiausiai klubas mane apkaltino tinginiavimu, neprofesionalumu ir mėnesį laikė suspenduotą. Visa tai prisiminus man krepšinis atrodė nebemielas", - pripažino V.Praškevičius.

Į Turkiją vykti nebenorėjo

V.Praškevičiaus šešerių metų duktė Eva šiemet pirmą kartą lanko darželį.

Iki šiol mergaitė gyveno Belgijoje, Turkijoje, Izraelyje, Italijoje ir Ispanijoje - šalyse, kuriose žaisdavo jos tėvas.

"Vos Eva pramokdavo kurią nors kalbą, tekdavo keltis į kitą šalį. Tačiau dukteriai patikdavo keliauti. Neseniai Eva paklausė: "Ar mes jau niekur nebekeliausime?" - nusišypsojo V.Praškevičius.

Iš tiesų - ar dar keliaus?

Per ilgą karjerą 11-oje komandų rungtyniavęs V.Praškevičius pirmą kartą nėra apsisprendęs.

Šiemet jis kelis kartus sulaukė Izmyro "Karsiyaka" stratego Kandemiro Ahmeto skambučio.

Pas šį Turkijos trenerį V.Praškevičius yra žaidęs Stambulo "Besiktas" ekipoje. Nors K.Ahmetas vėl viliojo lietuvį pas save, teigiamo atsakymo neišgirdo.

"Nebesinori grįžti į Turkiją. Jeigu sąlygos būtų labai geros, galbūt svarstyčiau, bet pasiūlymas iš Izmyro nebuvo patraukliausias", - neslėpė V.Praškevičius.

Nežino, ką veikti be sporto

Nuo kovo pabaigos krepšininkas nėra laikęs kamuolio rankose. Ir dabar nejaučia jam didelės traukos, nors Eurolygos rungtynes per televizorių žiūrinčiam V.Praškevičiui kartais užverda kraujas.

"Ateina ir mintys apie karjeros pabaigą, bet jos nėra malonios. Visas mano gyvenimas buvo krepšinis. Kiekvienam būtų sunku pasitraukti iš darbo, kurį sekasi dirbti geriausiai.

Galbūt galima užsukti verslą, bet taip pat gerai kaip krepšinyje juk nepadaryčiau", - svarstė V.Praškevičius.

Dažniausiai mankštinasi vienas

A.Giedraitis praėjusį sezoną baigė Valjadolido "Grupo Capitol" (Ispanija) klube, o dabar kantriai laukia pasiūlymų.

"Dar nesinori pabėgti nuo krepšinio. Tačiau iš ten, kur norėčiau rungtyniauti, pasiūlymų dar nėra, o ten, kur kviečia, aš nenoriu", - aiškino 34 metų A.Giedraitis.

Sidnėjaus olimpiados prizininkas kasdien sportuoja, kad sulaukęs agento skambučio su priimtinu pasiūlymu būtų pasirengęs.

A.Giedraitis pluša su treniruokliais ir porą kartų per savaitę mėto kamuolį sporto salėje sostinės Žirmūnų rajone.

Anksčiau ten vaikščiodavo kartu su Dainiumi Adomaičiu, tačiau šis išvyko į Rygos "Barons" klubą. A.Giedraitis liko be treniruočių partnerio.

"Sportuoju nebe pirmus metus, todėl žinau, ko reikia, kad palaikyčiau fizinę formą. Tik ją apibūdinti sunku, kai nežaidi jokioje komandoje", - sakė A.Giedraitis.

Tačiau jeigu kas nors paklaustų, kokios formos yra šiuo metu, A.Giedraitis nedvejotų: "Geros".

Vaikai seka tėvo pėdomis

Belgijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos ir Ispanijos ekipose žaidęs krepšininkas džiaugiasi, kad pastaruoju metu gali daugiau dėmesio skirti šeimai.

Rytais A.Giedraitis nuveža vaikus į mokyklą. Kol atžalos mokosi, žaidėjas skuba į sporto klubą, o po pietų veža vaikus į treniruotę Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje.

"Diena greitai prabėga, o vakarus leidžiame drauge su šeima. Žmona ir vaikai džiaugiasi, aš - irgi", - didžiausią pliusą dėl sustojusios krepšininko karjeros dabar regi A.Giedraitis.