Ulanovas prieš 10-ąjį KMT finalo ketvertą – apie pusfinalio varžovui palankų planą bei "Rytą"

Iki Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketverto beliko vos kelios dienos, o po paskutiniųjų susitikimų trečiadienį LKL, kurią remia „Betsson“, čempionate, Lietuvos krepšinio bendruomenės akys nukryps į Šiaulius.

Keturios geriausios turnyro ekipos varžysis dėl pirmojo sezono trofėjaus, kurio nuo 2020-ųjų niekas nepavergia iš Kauno „Žalgirio“.

Kauniečiai trečiadienį dar susitiks su Kėdainių „Nevėžiu“, o vėliau, kaip įprasta, į Saulės miestą vyks su ryškaus favorito etikete. Eurolygoje Tomo Masiulio kariauna ir toliau užtikrintai žengia pirmajame dešimtuke, o vietiniame fronte žalgiriečiai suklupo tik sykį, prieš Panevėžio „Lietkabelį“, tačiau tai nutiko jau prieš keturis mėnesius.

„Žalgirio“ kelyje link finalo atsidūrė Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkai. Žaliai balti sutiks oponentus, kuriuos šiemet įveikė jau tris kartus, vidutiniškai 19,7 taško skirtumu.

Vis tik pernykščio finalo istorija, kurioje iki bene didžiausios sensacijos Citadele KMT istorijoje uostamiesčio klubui pritrūko tik taiklaus Deivido Gailiaus tritaškio, leidžia ir šįkart tikėtis įtemptos kovos.

Kauno ir Klaipėdos klubai dėl vietos finale ginklus surems šeštadienį nuo 15.15 val. Susitikimą tiesiogiai transliuos LRT televizija ir portalas LRT.lt. Galimybė stebėti šį reginį gyvai taip pat vis dar yra – bilietus galite įsigyti čia.

Ką reiškia laimėti Citadele KMT trofėjų ir kelti jį į viršų, bene geriausiai žino „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas.

34-erių krepšininkui tai bus jau 10-asis finalo ketvertas – per vienuolika turnyrų, įskaitant ir artėjantį, jis tik kartą nedalyvavo lemiamose kovose, nes tuo metu atstovavo Stambulo „Fenerbahče“. Per likusius bandymus kauniečių vedlys susišlavė septynis aukso medalius, du sidabrus ir net keturias MVP statulėles.

Iki Citadele KMT finalo ketverto skaičiuojant paskutiniąsias dienas, portale LKL.lt – interviu su „Žalgirio“ kapitonu.

– Pastarąją savaitę Eurolygoje pavyko iškovoti pergalę prieš Tel Avivo „Hapoel“, o LKL, kurią remia „Betsson“ – gal kiek sunkiau nei tikėtasi įveikti „Gargždai“, bet reikalai sutvarkyti. Kokia nuotaika „Žalgirio“ rūbinėje prasidėjus taurės savaitei?

– Nepasakyčiau, kad Gargžduose buvo sunku. Visą laiką kontroliavome rungtynes, nebuvo nė vieno momento, kai jaustume, jog galime pralaimėti. Tiesiog nei mes, nei jie nepataikėme – tokios rungtynės. Bet kad labai vargome, nesutikčiau. Žinojome, kad bus nelengva, turėjome būti susikaupę visų rungtynių metu. O kas buvo – tas buvo. Dar laukia „Nevėžis“, koncentruojamės į jį.

– Vienas svarbiausių pastarojo laikotarpio įvykių – Arno Butkevičiaus trauma. Jo nebuvimas aikštėje visuomet pasijaučia. Kiek skaudu dėl nedėkingo traumos laiko, artėjant finalo ketvertui ir lemiamai Eurolygos reguliariojo sezono atkarpai?

– Niekam nesinori traumų – tai negraži sporto dalis. Nesmagu, kad taip atsitiko ir teks praleisti svarbius mačus. Arnas turi savų pliusų aikštelėje, kurių mums kartais trūksta, ir kai jo nebūna, tai pasijaučia. Bet šiemet turime daug žaidėjų ir puikius šansus tiems, kurie žaidžia mažiau, įeiti į jo vietą ir įrodyti, kad gali pasirodyti ne prasčiau.

– Į ką pirmiausia krypsta tavo žvilgsnis – kas geriausiai galėtų užpildyti Arno vaidmenį?

– Šiemet pas mus visi yra tokie. Sunku net pasakyti, nes kiekvienose rungtynėse vis kiti iššauna. Turime 3-4 lyderius, kurie žaidžia visada, o likę bando užkamšyti tas minutes. Kasdien vis kitas geresniu pasirodymu užima tą vietą.

– Likus kelioms dienoms iki kovos dėl trofėjaus, ar atsiranda jaudulio? Ar tau, kaip daug patyrusiam žaidėjui, ši vasario savaitė būna ypatinga?

– Galbūt, kai jau nuvyksti į vietą, į viešbutį, į patį renginį – kažkiek viskas kitaip. Jei pavyksta patekti į finalą, varžybų diena šiek tiek kitokia: daugiau jaudulio, daugiau susikaupimo. Bet pirmiausia reikia koncentruotis į pusfinalį. Finalo dieną būna daugiau laukimo, kuris šiek tiek erzina, bet kad nemiegočiau naktimis – taip nėra, gal jau praėjo.

– į Citadele KMT finalo ketvertą žengiate kaip ryškūs favoritai – tai rodo ir forma, ir tarpusavio rungtynių rezultatai, ir atotrūkis turnyrinėje lentelėje. Ar toks statusas nekelia papildomų pavojų?

– Kiekvienais metais turbūt žengiame kaip favoritai. Turnyre visada turi būti favoritas ir underdogas. Bet tai vienų rungtynių formatas – bet kas gali įvykti. Pernai daug kas sakė, kad finalas bus patogus, neįdomus, o gavosi kitaip. Jei žaisime savo žaidimą, galima tikėtis gerų rezultatų, nežiūrint į varžovą. Komandiškai žaisdami taip, kaip galime, galime tikėtis tikrai gero. Tačiau visus gerbiame, žiūrime rimtai – vienos rungtynės, eigoje gali tekti koreguoti ir spręsti reikalus. Nieko negali žinoti.

– Tai – pirmasis Tomo Masiulio šansas laimėti taurę kaip vyriausiajam treneriui. Kokį įkvepiančio lyderio, lemiamoms rungtynėms paruošiančio trenerio, įspūdį jis palieka? Kokiomis savybėmis jis veda komandą į priekį?

– Tomas – ramus, nėra labai ekspresyvus. Jis žino, kaip paruošti komandą, kaip sudėlioti rungtynių planą, tai daro labai gerai. Klausimas – kaip komanda išpildys. Jo žinios akivaizdžios, visi tai mato. Ramybė ir patirtis – nors anksčiau nebuvo pagrindinis treneris, matė daug ir laimėjimų, ir pralaimėjimų. Tas žinias jis tikrai galės panaudoti turnyre.

– Pusfinalyje – pernykščio finalo pakartojimas su „Neptūnu“. Šiemet juos įveikėte visus kartus ir gana užtikrintai. Ar, tavo nuomone, varžovai gali ištraukti netikėtų ir nematytų kozirių?

– Naujų dalykų turbūt nepasakysiu. Jei eisime į lenktynes iki 100 taškų – gali būti visko. Jei gynyboje pavyktų sulaikyti taip, kaip iki šiol pavykdavo, šansai didesni. Komanda nėra nenuspėjama, bet vienerių rungtynių formate, turėdami daug talentų puolime, jie gali primesti taškų. Turime tai vertinti rimtai. Jei sugebėsime primesti savo žaidimą visiems varžovams – galima tikėtis gerų rezultatų.

– Ne paslaptis, kad didelė „Neptūno“ žaidimo dalis laikosi ant Arno Veličkos ir Rihardo Lomažo tandemo – neutralizavus bent vieną, pergalę pasiekti lengviau. Ar tai – pagrindinė jų ašis, ar matytum ir kitų užslėptų faktorių?

– Kaip ir visos komandos, koncentruojamės į du gynėjus, kurie laiko vadžias – jei ne vienas, tai kitas. Jie daug žaidžia su kamuoliu, kuria, sprendžia – tai pagrindiniai varikliai. Visi kiti prisideda. Donatas Tarolis – tikrai geras papildymas, gero lygio žaidėjas, smagu jį matyti Lietuvoje, jis sukaupęs patirties. Bet pagrindinė ašis – tie du gynėjai, kurie suka visą žaidimą.

– Galbūt kažkiek primena pernykštę situaciją su gynėjų tandemu, kuris finale pridarė bėdų – Desure‘u Buie ir Nate‘u Johnsonu?

– Stilius, galbūt, kitas, bet žaidimo idėja – panaši. Pernai „Neptūnas“ gynyboje galbūt buvo kiek geresnis. Šiemet – daugiau puolimo. Toks vaizdas.

– Ar iš pernykštės istorijos verta imti konkrečią pamoką, ar tai labiau ta taurės klasika, kuomet underdogai žaidžia be spaudimo, jiems įkrenta metimai, ir viskas sprendžiasi paskutinėmis sekundėmis?

– Manau, tai ta taurės klasika. Jautėsi, kad pernai „Neptūnas“ žaidė be spaudimo. Bet vėlgi – kitas treneris, kita komanda, kita istorija. Keitėmės ir mes, ir jie. Negalėčiau teigti, kad viskas bus panašiai. Šiemet su jais jau žaidėme tris kartus – viskas, naujas lapas.

– Kitame pusfinalyje – dvi komandos, kurios pastaruoju metu strigo, tačiau favoritas išlieka „Rytas“, kuris Citadele KMT finale nežaidė jau šešerius metus. Ar pasiilgsti tokio finalo?

– Nėra taip, kad norėčiau vieno ar kito varžovo finale. Kas bus, tas bus. Gal labiau norisi patogesnio varžovo ketvirtfinalyje, kad nereiktų toli važiuoti Lietuvos mastais (juokiasi). O finale žaidi su tuo, kas stipresnis. Finalas tam ir yra – tą savaitgalį susitinka stipriausios komandos. Kuri laimi – ta ir nusipelno. Žiūrėsime, kaip klostysis. Manau, ten favoritas turėtų būti „Rytas“.

– Vargu, ar kas ginčytųsi, kad „Žalgiriui“ nelaimėti taurės būtų tragedija, bet ar taurės iškovojimas gali atnešti atitinkamą emocinę naudą, žvelgiant į priekį? O gal viskas greitai pamirštama dėl įtempto tvarkaraščio?

– Atvirai – trofėjus svarbus. Jei laimi – niekas jo iš tavęs neatims. Bet šiandien, kai tvarkaraščiai tokie, privalai greitai pamiršti – ar gerai, ar blogai susiklostė. Vieną dieną pasidžiaugi ir koncentruojiesi toliau. Šiemet tvarkaraštis labai spaudžia – iškart po taurės reikia žaisti. Norisi laimėti ir turime laimėti. Ar tai suteiks papildomos motyvacijos? Net nėra apie ką kalbėti. Ateina lemiama sezono atkarpa – privaloma būti motyvuotam ir žaisti geriau. Bet galutinio sezono finišo taurė nenulems.