V.Chomičius: "Gyvenimas tuo nesibaigia. Jis tęsiasi"

Lietuvos krepšinio rinktinė pirmą kartą iš olimpinių žaidynių grįžta be apdovanojimų. Visose trijose olimpinėse žaidynėse, vykusiose po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, lietuviai pelnydavo bronzos medalius.

Ko pritrūko, kad medaliais Lietuvos rinktinė pasidabintų ir šiemet, "Eurobasket.lt" portalas klausė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistento Valdemaro Chomičiaus.

- Kaip vertinate pasirodymą olimpinėse žaidynėse?
- (po ilgos pauzės) Nežinau, ką čia pasakius. Atrodo, viskas buvo gerai. Turėjome galimybę pasiekti daugiau, bet nieko nepakeisi. Esame laimingi, kad patekome tarp keturių stipriausių pasaulio komandų. Visiems liūdna tik dėl to, kad galėjome pasiekti daugiau, bet to padaryti nepavyko. Visi labai stengėsi, tačiau nepasisekė. Toks sportininko gyvenimas. Vieną dieną tu laimi, kitą - pralaimi. Jei stiprios komandos nepralaimėtų, sportas nebūtų azartiškas. Gyvenimas tuo nesibaigia, jis tęsiasi.

- Ko pritrūko iki apdovanojimų pakylos?
- Emocijų, energijos.

- Paskutiniuose dviejuose susitikimuose atsilikdavote 10 taškų, pasivydavote priešininkus, persverdavote rezultatą, bet netrukus varžovai turėtą pranašumą susigrąžindavo. Kodėl taip atsitikdavo?
- Rungtynėse su Italija krepšininkams pritrūko šalto proto ir žmonių. O mače su amerikiečiais buvo jaučiamas emocijų stygius. Po tokių momentų, kaip minėjote, būna labai sunku atsitiesti. Gal kai kuriais momentais, kai persverdavome rezultatą, vienas žaidėjas nepadėdavo kitam gynyboje.

- Kuo skyrėsi amerikiečių žaidimas grupės varžybose ir rungtynėse dėl trečios vietos?
- Jie žaidė ramiau. Nesišvaistė metimais, kai to daryti nereikėdavo. Metė daug, bet ne per daug. Taip pat daug geriau už mus kovojo dėl kamuolių.

- Ar krepšininkams labai trūko fizinių jėgų mače su amerikiečiais?
- Manau, kad trūko. Emociškai buvome užsivedę, bet nuovargis tikrai buvo jaučiamas. Dabar galvoju, kad jei būtume laimėję kovą dėl atšokusių kamuolių, nuovargis ne taip labai ir jaustųsi, bet kai tu kovoji iš visų jėgų ir vis tiek pralaimi, būna labai sunku psichologiškai ir emociškai.

- Kodėl per susitikimą su amerikiečiais Š.Jasikevičius ant atsarginių žaidėjų suolelio prasėdėjo beveik visą ketvirtąjį kėlinuką? Ar jis nebuvo grąžintas į aikštelę per vėlai?
- Grupės varžybose su amerikiečiais tai pasiteisino. Po rungtynių, aišku, galima galvoti, kad reikėjo padaryti kitaip, bet mačo metu treneriams atrodė kitaip. Kiekvieno sprendimo vertę galima apsvarstyti tik po susitikimo, tik tada, kai jau žinai, kaip viskas baigėsi.