V.Chomičius: "Sabonis, nieko neveikdamas visus metus, gali vėl pradėti žaisti"

Vyriausiojo Permės "Ural-Great" trenerio perėjimas į Kazanės "Uniks" stratego Stanislavo Jeriomino padėjėju tapo tikra sensacija Rusijos krepšinyje. Tačiau faktas lieka faktu: 1988 Seulo olimpiados čempionas SSRS rinktinės sudėtyje jau dirba Kazanės klube. Lietuvis sutiko duoti interviu dienraščiui "Vremia i Dengi".

- Ar sunku žengti laipteliu žemyn - nuo vyriausiojo trenerio iki padėjėjo?

- Per šešerius trenerio darbo metus spėjau pabuvoti abiejuose vaidmenyse - ir vyriausiojo, ir padėjėjo. O 4 mėnesiai dirbant vyriausiuoju "Ural-Great" treneriu tapo sunkiausiais mano trenerio biografijoje. Nemiegojau, o tik galvojau apie gynybą, puolimą ir kitus dalykus... Juk padėjėjas kontroliuoja tik kažkurią nustatytą darbo dalį, o pirmosiomis savaitėmis vyriausiojo trenerio poste niekaip negalėjau suvokti, kaip visa tai sujungti. Tik iš šalies atrodo, kad viskas paprasta - davei nurodymus ir viskas. Ir tik kai suvokiau reikalo esmę, tapo lengviau, radau bendrą kalbą su komanda, vaikinai man padėjo, ir paskutinėje stadijoje "Ural-Great" sužaidė neblogai. Tačiau vėliau visgi nutariau padirbėti vyriausiojo trenerio padėjėju, tačiau kitoje komandoje. Aš dar nerealizavau visų savo sumanymų.

- Net nedidelė trenerio darbo Rusijoje patirtis yra toks rūstus išbandymas, kad paskui net pats velnias nebaisus?

- Ne tik Rusijoje - tas pat visur. Treneris atsako už komandos rezultatus, reikia nugalėti, nepriklausomai nuo komandos biudžeto, kas turi vieną milijoną, kas gerokai daugiau. Visi nori laimėti.

- Būtent problemos su biudžetu buvo viena iš priežasčių, dėl kurių "Ural-Great" pasitraukė iš kovos dėl superlygos apdovanojimų?

- Kai tik ši komanda buvo surinkta praėjusią vasarą, problemos buvo aiškiai matomos. Tieiog reikėjo garsiai apie tai paakyti: kovosime dėl šeštosios vietos, ne aukštesnės. Tuomet neiškiltų jokių problemų, turėtume realų planą. O komandai iškėlė tikslą patekti į superlygos pusfinalį ir į kitą FEL etapą, sutikite, reikalavimai gana aukšti. O komandos nebuvo, tiksliau nebuvo tinkamų žaidėjų. Todėl ir negalėjo niekas suprasti, kas atsitiko - nei sirgaliai, nei vadovybė. Moralė paprasta - reikia kelti realias užduotis. Idealus variantas treneriui - trejų metų laikotarpis: pirmiausia užduotis patekti į aštuntuką, vėliau - į šešetuką, galiausiai - į ketvertuką. Štai kada treneriui atrišamos rankos. O jei sako, imk komandą ir per mėnesį padaryk ją čempione...

- Kuo būtent Jus priviliojo "Uniks"?

- Pirmiausia tuo, kad čia dirba Stanislavas Jeriominas. Jo pasitikėjimas manimi. Mes juk kartu nemažai žaidėme SSRS rinktinėje, kartu prakaitavome, kartu tapome Europos čempionais. Ir vienas prieš kitą žaidėme ne mažiau, o gal ir daugiau - aš "Žalgiryje", Jeriominas CSKA. Noras padirbėti su patyrusiu treneriu, įgyti būtiną patirtį - štai kas mane atvedė į "Uniks".

- Ar jau išsiaiškinote, kuo konkrečiai užsiimsite naujojoje komandoje?

- Visi treneriai turi panašias pareigas - aptarinėti taktiką, ieškoti reikiamų žaidėjų, dirbti su jaunimu, rinkti informaciją apie varžovus... Vėliau pats darbas kelia naujus tikslus ir padeda konkretizuoti pareigų sferą.

- Ar galima teigti, kad Jums atėjus į "Uniks" aktyviau bus ieškoma žaidėjų Pabaltijo rinkoje?

- Nebūtinai. Šiuo metu rinka tokia, kad sunku kažkurią vietovę išskirti. Žaidėjai visada žiūri, kur šilčiau, daugiau pinigų, mažiau užduočių ir treniruočių. Tačiau galiu pasakyti, jei mes pakviesime lietuvius, jie visad atidirbinės savo kontraktus iki galo - taip išauklėti ir išmokyti mano tautiečiai. Jiems nesvarbu, kur rungtyniauti - visą dėmesį skiria savo žaidimui ir formai, kad duotų komandai kuo daugiau naudos.

- Papasakokite, prašom, kuo šiuo metu užsiima Arvydas Sabonis - jis galutinai baigė žaidėjo karjerą ar visgi negalima atmesti juo sugrįžimo į aikštelę galimybės?

- Jei Sabas nutartų grįžti, jis tai padarytų praėjusiais metais, kai "Žalgiriui" buvo sunku ir Lietuvos čempionate, ir ULEB Eurolygoje. O šiaip jis yra toks žmogus, kuris nieko neveikdamas visus metus, gali vėl pradėti žaisti. Sėdėjo, žiūrėjo pasaulio čempionatą, patiko jam rungtynių įtampa - iš karto skambina kam nors iš senų draugų ir kviečia treniruotis. Pradeda dirbti su štanga, bėgioti krosus ir pirmyn - ant parketo.

- Ar 1988 metų Seulo olimpiniai čempionai, būdami skirtingų valstybių piliečiai, palaiko tarpusavio ryšius?

- Žinoma, palaikome. Deja, susitikti taip dažnai, kaip norėtųsi, neišeina. Porą kartų važiavome žaisti rungtynių su mūsų laikų Ukrainos rinktine į Kijevą. Vėliau kelis kartus važinėjome po Lietuvos miestus, buvome susitikę Sabonio viloje, kai apie jį kūrė filmą. O šiaip tik kartais susitinkame nedidelėse kompanijose. Tai juk gerai, kad mes likome krepšinyje - Sabonis ir Volkovas tapo klubų prezidentais, atitinkamai "Žalgirio" ir "Kyiv", treneriais tapo Jovaiša, Krapikas, Kurtinaitis, aš. Gyvenimas krepšinyje tęsiasi.