V.Chomičius: "Žaidimo spragas kompensuodavo vyrų valia ir noras laimėti"

Vienas nacionalinės rinktinės trenerių V.Chomičius į Lietuvą grįžo aukštai pakelta galva - jo vadovaujama Lietuvos klubų rinktinė kelionę po Kiniją baigė įspūdinga pergale B.Stankovičiaus taurės varžybose. Namo V.Chomičius grįžo ir su laimėta taure, ir su trimis krepšininkais, kurie prisijungs prie pajūryje stovyklaujančios pagrindinės šalies rinktinės.

- Treneri, rinktinės rezultatai labai geri. Ar tą patį galėtumėte pasakyti ir apie žaidimą ?

- Būkime atviri: ekipos, kuri žaidė Kinijoje, gal net negalėtume vadinti antrąja rinktine. Į ją subūrėme krepšininkus, kurie sutiko vasarą praleisti ne paplūdimyje, o krepšinio aikštelėje ir atstovauti Lietuvai. Juolab, kad dauguma iš jų nebuvo pagrindiniai savo klubų žaidėjai.

Nenusivyliau nė vienu iš jų. Juolab kad į Kiniją išvykome pasitreniravę vos vieną savaitę ir labai intensyviai padirbėję, nes per trumpą laikotarpį reikėjo ir derinius išmokti, ir gynybą bei puolimą suderinti. Vyrų noras žaisti kompensavo spragas, kurių nepavyko išvengti.

Komandos žaidimas gerėjo kiekvieną dieną, nors pirmąjį turnyrą laimėjome sunkiai. Vis dėlto antrajame, kuriame užėmėme trečiąją vietą, pajautėme, jog stokojame fizinio pasirengimo.

Gerai, kad prieš Boriso Stankovičiaus turnyrą turėjome laiko šiek tiek atsipūsti ir pasitreniruoti. Jei ne atokvėpis, abejoju, ar būtume nepristigę jėgų principiniam mačui su argentiniečiais ir paskutinei dvikovai su Angolos rinktine.

- Kurie krepšininkai Jus labiausiai nustebino?

-Prieš susirenkant žaidėjams, aš nelabai gerai žinojau Martyną Andriukaitį. Žinojau, kad jis žaidė Alytuj, šiek tiek "Žalgiryje", o kaip jam sekasi Prancūzijoje nežinojau. Kinijoje jis labai gerai atsiskleidė. Šauniai kovojo po krepšiais. Nors matėsi, kad jau yra pavargęs, tačiau rungtyniaudavo iš paskutiniųjų.

Mindaugas Lukauskis irgi pasirodė labai gerai. Nebijojo imtis atsakomybės lemiamais rungtynių momentais. Drąsiai verždavosi ir gerai gynėsi.

Pavelas Čukinas, nors nelabai sėkmingai atakavo nuo baudos metimų linijos, tačiau naudingai žaisdavo gynyboje, blokuodavo priešininkų metimus.

Tačiau matosi, kad šiems žaidėjams trūksta žaidybinės praktikos. Jie per mažai rungtyniauja.

- Teko žaisti su su tokiomis komandomis, kaip Naujosios Zelandijos, Argentinos, Kinijos rinktinės. Su šiais varžovais kartais turėdavo rimtų problemų net pagrindinė rinktinė. Ar dabar varžovai buvo silpni, ar Jūs labai stiprūs ?

- Patys matėt. Tik vienas varžybas laimėjom daugiau kaip dvidešimties taškų skirtumu. Kitose reikėdavo kautis iki galo. Reikia pasakyti, kad buvo susibūręs geras trenerių kolektyvas. Buvome iš skirtingų komandų, niekad kartu nedirbę ir visi turėjome savų idėjų, kaip reikėtų rungtyniauti. Nežiūrint į tai, mums pavyko rasti bendrą kalbą. Išsikėlėm sau tikslą laimėti kuo daugiau rungtynių. Galbūt šis aiškus tikslas uždegė ir žaidėjus lemiamais rungtynių momentais.

- Į Lietuvą atsivežate tris žaidėjus, kurie tęs darbą su pagrindine rinktine. Kas lėmė, kad pasirinkote būtent šiuos krepšininkus?

-Vidui Ginevičiui reikia geresnio fizinio pasirengimo, jam pravers padirbėti Aleksandro Kosausko stovykloje. Jis, kaip ir Simonas Serapinas bei Saulius Kuzminskas, čia, Lietuvoje, reikalingi dėl žaidėjų skaičiaus, kad rinktinės treniruotės, jai pradėjus pratybas su kamuoliu, būtų visavertės.

Kai grįš antroji ekipa, iš jos siūlysiu Mindaugą Lukauskį, Martyną Andriukaitį, Giedrių Gustą, Povilą Čiukiną, nes ir šie krepšininkai įrodė esą verti būti kandidatais į nacionalinę komandą.

- Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti Kinijoje ?

-Išbandymų netrūko, ypač dėl maisto. Nebuvo dienos, kad kuris nors rinktinės žaidėjas nesiskųstų negalavimais. O didžiausią įspūdį paliko Didžioji kinų siena. Pasiekęs jos viršūnę, pasijunti tikru didvyriu.

Šioje šalyje viešėjau pirmą kartą. Nenusivyliau. Žmonės nuoširdūs, paslaugūs. Trūkumas tik tas, kad jie nemoka užsienio kalbų, net anglų, todėl kyla problemų ne tik taksi ar restoranuose, bet ir viešbučiuose. Girdėjau, kad kinų valdžia išleido įsakymą dėl privalomo mokymosi anglų kalbos kai kurių tarnybų darbuotojams, nes 2008 metais Kinijoje vyks olimpinės žaidynės.

Labai nustebino tai, kad Kinijoje visi važiuoja be taisyklių. Kas pirmas įvažiavo į sankryžą, to ir pirmenybė, tačiau avarijų nekyla. Kelionės metu mačiau tik du ar tris eismo įvykius.

- Gal teko išgirsti organizatorių ir kitų dalyvių atsiliepimus apie Lietuvos rinktinę ir jos žaidimą? Ar iš pradžių nepajutote jų nusivylimo, kad į Kiniją išvyko ne stipriausia šalies komanda?

- Kinai daug klausinėjo apie mūsų komandą, teiravosi, kodėl joje nėra visų stipriausių krepšininkų, kaip rengiamės Europos čempionatui. Beje, Kinijos krepšinio specialistai bei mėgėjai vis dar prisimena Saulių Štombergą.

Be to, Kinijos rinktinę treniruojantis Jonas Kazlauskas spaudos konferencijose ne kartą sakė, kad visos iš Lietuvos atvykstančios komandos yra pajėgios, nes jos yra iš krepšinio šalies.

- Esate dalyvavęs daugelyje krepšinio turnyrų įvairiose šalyse. Kokia Jums pasirodė kinų krepšinio organizacinė pusė?

- Pusė bėdos... Visose turnyruose trūko informacijos. Tai nebūdavo video magnetofono, tai tai kasetės su vaizdo įrašu. Kartais budavo problemų su kambariais. Bet į tai mes nekreipėme daug dėmesio. Visiems pasitaiko.

Susidomėjimas krepšiniu Kinijoje vis didėja. Stipri šios šalies klubų lyga, joje daugėja pajėgių legionierių, nestinga ir perspektyvių savų žaidėjų.

- Kaip Jūs vertinate pačią idėją burti klubų rinktinę?

-Jei būtų mano valia, suburčiau ne vieną, o kelias klubų rinktines ir tegul jos dalyvauja įvairiuose turnyruose. Žaidėjų, manau, pakaktų. Pamatytume, koks mūsų rezervas, kurie krepšininkai nepalūžta patekę į sunkias sąlygas - ilgą varžybų maratoną, skirtingas laiko juostas.

- Ar po šios išvykos galima sakyti, kad šis sumanymas pasiteisino?

-Taip. Neabejoju, kad kelionė į Kiniją buvo naudinga tiek žaidėjams, tiek treneriams. Tokiuose turnyruose pasimato žaidėjų galimybės, jų psichologinis pasirengimas, atsiskleidžia kitos savybės.

Juk nepakviesi į pagrindinės komandos treniruotes iškart 30 žaidėjų.