V.Tichonenka: "Žaidime Sabonis liūtas, gyvenime - ežys"

Maskvoje laukiama rytoj įvyksiančios dvikovos tarp senų priešininkų - Maskvos CSKA ir Kauno "Žalgirio". Šios dvi komandos turi daug senų sąskaitų. Šia proga "Večerniaja stoličnaja gazeta" dienraščio korespondentas pakalbino ilgametį CSKA žaidėją, o vėliau šios komandos trenerį Valerijų Tichonenką, kuris šiuo metu stažuojasi Dalaso "Mavericks" klube.

- Ar atvažiuosite į Maskvą stebėti rungtynes CSKA - "Žalgiris"?
- Deja, negalėsiu. Jūs net neįsivaizduojate, kaip norisi viską mesti ir nulėkti į Maskvą, pasimatyti su senais draugais! Tačiau Amerikoje aš pripratau būti profesionalu visose situacijose ir net tokia proga negaliu palikti savo darbo. Tačiau būtinai stebėsiu susitikimą per televiziją, aš apskritai seku CSKA pasirodymą Eurolygoje.

- Ir Lietuvoje, ir Rusijoje būsimą dvikovą vadina nostalgija 80-ųjų laikams, kai CSKA ir "Žalgiris" susitikdavo Sąjungos čempionato finale...
- Prisipažinsiu, kai sužinojau, kad dvi garsiausios SSRS komandos pateko į vieną Eurolygos grupę, iš karto atsiminiau tuos susitikimus. Juk aš buvau tiesioginis jų dalyvis armiečių gretose. Prisiminimai liko tik malonūs. Pamenu neįtikėtiną ažiotažą, kuris lydėjo visus mūsų tarpusavio mačus. Tai - sausakimši sporto rūmai, beprotiškos eilės prie kasų (žmonės, apsirūpinę antklodėmis, laukdavo visą naktį), autobusai ir net traukiniai su sirgaliais iš Lietuvos.

[nuotrauka1]- Ir į būsimas rungtynes visi bilietai išparduoti dar prieš tris savaites.
- Aš nesistebiu, pagal mane, salė Leningrado prospekte, talpinanti 5 000 žiūrovų, yra per maža tokiam mačui. "Olimpijskij" arba "Lužniki" - štai kur reikėjo žaisti. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad ateitų ir dešimt, ir penkiolika, ir dvidešimt tūkstančių krepšinio aistruolių. Juk pirmiausia, šis mačas - fanatams. Tie, kas domėjosi krepšiniu 80-aisiais, ateis prisiminti praeitį. Tie, kas tuo metu vaikščiojo stati po stalu, galės bent kažkiek įsivaizduoti, kas yra dvikova CSKA - "Žalgiris".

- Tik kažkiek?
- Kaip mes bemėgimtumėm sulyginti šį mačą su SSRS čempionato rungtynėmis, visgi skirtumų per daug. Dabar mūsų valstybės kitos, turnyrai kiti. Ir žais kiti krepšininkai.

- Visi, išskyrus vieną.
- Jūs turite omeny Arvydą Sabonį (juokiasi)? Aš nuo pirmosios mūsų pokalbio minutės laukiau, kada apie jį paklausite. Žinoma, Arvydas - pagrindinė būsimo susitikimo žvaigždė. Ir ne dėl to, kad jis yra tarybinio, lietuviško ir pasaulinio krepšinio legenda. Tiesiog pamatyti, kaip 38 metų žmogus - beje, kitą dieną po rungynių, gruodžio 19-ąją jam sukaks 39-eri - žaidžia geriau už visus savo partnerius, o dažniausiai ir varžovus, yra daug ko vertas dalykas.

- Sabonis jūsų draugas?
- Žinoma. Aš pažįstu Arvydą jau daugiau kaip 20 metų. Dėka to, kad esame panašaus amžiaus, mes praktiškai vienu metu pradėjome savo kelią krepšinyje. Tai buvo 1981 metais, per SSRS kadetų rinktinės stovyklą prieš Europos čempionatą Salonikuose. Arvydas tuomet net rusiškai nekalbėjo. Nuo to laiko mes - draugai. Ir kiekvienais metais mūsų draugystė stiprėjo. Aikštelėje mes kovėmės iš visų jėgų, bet nuo parketo nueidavome apsikeisdami juokeliais. O vėliau, 90-aisiais susitikome Ispanijoje. Arvydas mokė mane ispanų kalbos, viską parodydavo, paaiškindavo. Kai susirgo mano jaunėlis sūnus Markas, ir reikėjo daug pinigų gydymui, padėjo būtent Arvydas. Ir dėl sūnaus aš esu kur kas dėkingesnis nei dėl savęs.
Tačiau ne, luktelkit, vieną kartą jis su manimi pasielgė labai negražiai. SSRS 1986-1987 metų čempionate, prieš pat finalą, kuriame tradiciškai susitiko CSKA ir "Žalgiris", Sabas gavo achilo sausgyslės traumą. Tuomet aš pamaniau: gal man pagaliau pavyks nors kartą iškovoti SSRS pirmenybių aukso medalį. Tačiau Arvydas tuomet išėjo žaisti viena koja, surinko 28 taškus, ir "Žalgiris" laimėjo finalinę seriją. Irgi mat, draugas atsirado (juokiasi).

- Bet jūs juk nevisada buvot varžovai. 1988 metais Seule SSRS rinktinės sudėtyje laimėjote olimpinius aukso medalius.
- Tai buvo išskirtinis turnyras. Dar nuo parengiamojo laikotarpio vyriausiasis treneris Aleksandras Jakovlevičius Gomelskis mums sakė, kad mes tapsime olimpiniais čempionais. Tačiau jau pirmajame mače mes pralaimėjome, o Saboniui paūmėjo sena trauma. Atrodė, kad viskas prarasta, ir vargome be reikalo. Tačiau Gomelskis ir toliau matė mus triumfuojančius Seule, Sabonis po truputį atsistatė, o komanda kiekvienose rungtynėse žaidė vis geriau. Suprantu, kad tai skamba banaliai, tačiau Sabonis aikštelėje panašus į liūtą - žvėrių valdovą. Mes buvome pasirengę eiti paskui jį ir žinojome, kad šis kelias teisingas.

[nuotrauka2]- Sporte Sabonis liūtas. O paprastame gyvenime?
- Paprastame gyvenime Sabonis panašus į ežiuką. Jis nemėgsta padidinto dėmesio jam, stengiasi likti nuošalyje. Kol jis gerai nepažins žmogaus ir nepatikės juo, liks nekalbus. Susisuks kaip ežys - ir tik spygliai į visas puses. Bet kai supras, kad žmogus geras, padarys dėl jo viską.

- O Amerika jūsų draugą kaip nors pakeitė?
- Aš to nepastebėjau. Bent jau mano atžvilgiu jis liko toks pat geras, nuoširdus. Tarsi būtumėm vakar išsiskyrę, tik pasirodė, kad tapo dar aukštesnis. Kai pernai važiavau stažuotis į NBA, tiksliai nežinojau, į kurį klubą pateksiu. Ir staiga atsirado variantas su "Portlandu", kuriame žaidė Sabonis. Arvydas iškart paskambino man ir šaukia į ragelį: "Jei atvažiuosi į Portlendą - apsigyvensi pas mane! Jokių viešbučių! Laukiu!" Tačiau susitikti mums taip ir neteko.

- Kodėl Sabonis vis dėlto nutarė grįžti į Lietuvą, į "Žalgirį"? Juk kas antras NBA klubas jį norėtų matyti savo sudėtyje.
- Arvydas visada kalbėjo, kad nori savo sportinę karjerą baigti būtent "Žalgiryje". Jis ištikimas savo šaliai, miestui. Nors...Žinote, aš visgi manau, kad Sabonis dar gali grįžti į NBA. Amerikai jis jaučia ypatingus jausmus. Man susidarė įspūdis, kad jis jaučia nostalgiją NBA. Amerikoje iki šiol į jį žiūrima labai palankiai. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad vietinėje televizijoje rungtynes komentuoja buvusi NBA žvaigždė - Charlesas Barkley. Jis paprastai nesigėdija šiurkščiai kritikuoti ir krepšinio veteranus, ir jaunąsias žvaigždes. Tačiau aš nė karto negirdėjau jį kalbant ką nors blogo apie Sabonį. Donas Nelsonas jaunesnysis, vienas "Mavericks" komandos, kurioje aš atlieku stažuotę, trenerių, rugpjūčio mėnesį bendravo su Arvydu ir kalbino jį atvažiuoti žaisti Dalase pavasarį, per atkrintamąsias varžybas. Laukiame.

- O Lietuvos nacionalinėje rinktinėje jis dar žais?
- Žurnalistai dažnai užduoda Saboniui būtent šį klausimą. Na, pagailėkite jūs jo pagaliau! Savo šaliai jis jau padarė tiek, kiek nepadarė nė vienas ekonomistas ar politikas.