V.Vasylius: Žaidžiant Rusijoje nežinai, kas bus toliau

26 metų Valdas Vasylius profesionalaus krepšininko karjerą kremta trečius metus, tačiau vilki jau ketvirtos komandos marškinėlius. Pabaigęs studijas Old Dominion universitete Jungtinėse Amerikos valstijose, klaipėdietis sportininko karjerą pradėjo Lenkijoje, kur gynė Vloclaveko „Anwil“ komandos garbę.  

Debiutinio sezono pradžia nesusiklostė kaip tikėtasi, todėl sezono eigoje 203 cm ūgio puolėjas persikėlė rungtyniauti į Kėdainių „Nevėžį“. Pernai jis gynė Klaipėdos „Neptūno“ komandos garbę, o šiemet jau atstovauja Samaros „Krasnye Krylia“ klubui.

– Kodėl pasirinkai Rusiją? Nebuvo pasiūlymų iš Lietuvos? – eurobasket.lt paklausė V.Vasyliaus.

–  Pasirinkau Rusiją, nes galvoju, kad Rusijos lyga yra viena stipriausių Europoje, be to kontrakto sąlygos mane tenkino. Taip pat mane patikino, kad gausiu nemažai žaidybinio laiko. Kas liečia „Neptūną“, tai jie kontrakto pratęsti nesiūlė – tiesiog klubo vadovybė informavo, kad kitą sezoną su finansais bus dar sunkiau. Taip pat turėjau pasiūlymų iš kitų Lietuvos komandų, tačiau Rusijos klubo sąlygos buvo geresnės.

– Minėjai, jog buvai patikintas, kad gausi daug žaidybinio laiko, tačiau vienose rungtynėse žaidi 30 minučių, kitose nepakyli nuo atsarginių žaidėjų suolelio, kodėl? Galbūt tai dėl trenerių kaitos?

– Pati pagrindinė problema – legionierių limitas Rusijos Superlygoje. Rusijoje vienu metu aikštelėje gali žaisti 3 legionieriai. Sezono eigoje klubas įsigijo dar du legionierius ir tai, be abejo, turėjo įtakos mano žaidybiniam laikui, nes komandoje buvome jau 5 legionieriai. Kadangi legionieriaus limito nebuvo FIBA Europos Iššūkio taurėje, ten gavau žymiai daugiau žaidybinio laiko.
Trenerių kaita irgi turėjo didelės įtakos. Pirmasis treneris manimi nepasitikėjo, negaudavau pakankamai žaidybinio laiko. Antras treneris leisdavo daugiau žaisti, vėliau atėjo trečias treneris, kuris tai mažiau, tai daugiau suteikdavo žaidybinio laiko. Kiekvienas treneris turėjo savo žaidybinį stilių ir prie kiekvieno trenerio reikėjo priprasti.

– Ką galvoti apie kitą sezoną? Nemanai, kad gali žaisti stipresnėje komandoje?

– Gal ir galėčiau (šypsosi). O jeigu rimtai – nesu linkęs vertinti savo žaidimo. Kadangi sezonas dar nesibaigė, apie kitus metus dar negalvoju. Tam bus skirta vasara.

– Kokius tikslus iškėlė komandos vadovai? Ar pavyks juos įgyvendinti?

– Komandai buvo iškelti tikslai Rusijoje patekti į atkrintamąsias varžybas ir jose kuo geriau pasirodyti. FIBA Iššūkio taurėje – patekti į aštuonetą. Taip kad tikslai įvykdyti: žaidėme Iššūkio taurės finale ir iškovojame teisę kitąmet žaisti Europos taurėje, o Rusijos Superlygoje dar liko atkrintamosios varžybos, kur bandysime pasirodyti kuo geriau.

– Kokį įspūdį susidarei apie pačią lygą, jos organizaciją ir sirgalius?

– Iš tiesų, žaidžiant Superlygoje nežinai, kas bus toliau. Viduryje sezono lygos vadovybė priėmė sprendimą po reguliaraus sezono žaisti dar vieną turą, kuriame komandos buvo suskirstytos į dvi grupes ir vėl žaidė tarpusavyje. Vėliau nusprendė atkrintamosiose varžybose iškritus iš ketvirtfinalio žaisti dėl 5-8 vietų. Šį sezoną Superlygoje buvo tik 9 komandos, tačiau stiprios, nes žaidžiant kartais nežinai, kas laimės. Net ir mano klubui yra tekę laimėti prieš Kazanės „Unics“ ar Maskvos „Chimki“, bet net tris kartus pralaimėti paskutinę vietą užėmusiai komandai. Kalbant apie sirgalius, Samaroje krepšinio sirgalių nedaug, bet ištikimiausių fanų klubas yra: kiek įmanoma, stengiasi vykti net į išvykos rungtynes, nepaisant atstumų.

– Kokias gyvenimo sąlygas suteikė klubas?

– Įsikūriau gerai: klubas davė butą, mašiną su vairuotoju. Viskas, ko reikėjo, buvo parūpinta.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Laisvalaikio daug nėra. Treniruojamės dukart per dieną, dažnai komanda būna išvykusi, o grįžęs ilsiuosi namie. Samara įsikūrusi ant Volgos, todėl kartais nueiname pasivaikščioti prie upės ar šiaip į miestą, ypač dabar, kai lauke labai šilta. Žiemą, kai buvo iki –30 laipsnių šalčio, tai net ir per laisvalaikį niekur nesinori eiti lauk.