Valančiūnas atsivėrė apie tėvystę: kartais vaikai namo geriau grįžta su mama, o ne manimi

Jonas Valančiūnas komandos draugo tinklalaidėje atsivėrė apie savo karjerą NBA ir tai, koks yra tėvas, rašo Krepšinis.lt.

Denverio „Nuggets“ šį sezoną atstovaujantis 33-ejų centras kalbėjosi su ekipos draugu Camu Johnsonu. Lietuviui tai jau keturioliktas sezonas NBA lygoje ir šeštoji komanda. Viskas prasidėjo dar 2012 metais, kai JV debiutavo su Toronto „Raptors“ marškinėliais.

„Man buvo sunku, nes tinkamai net nekalbėjau angliškai. Žiūrėjau vieną seną interviu – tai ganėtinai gėdinga. Patogiai gyvenau savo šalyje, buvau jaunas ir talentingas, dariau, ką norėjau. Čia atvykau į naują šalį, su kita kultūra, kalba ir aplinka. Buvau Kanadoje, todėl turėjau prisitaikyti prie gyvenimo čia ir JAV. Buvo nelengva, bet turėjau žmonių, kurie man stipriai padėjo. Tada Toronte žaidė Linas Kleiza, kuris man labai stipriai padėjo, versdavo viską ir nukreipė tinkame linkme“, – prisiminė jis.

Šį sezoną JV su „Nuggets“ turi ambicijų iškovoti čempionų titulą – šiuo metu ekipa Vakarų konferencijoje žengia trečia, nepaisant to, kad traumą jau kurį laiką gydosi Nikola Jokičius.

„Visi žinome, ką turime daryti. Nereikia to aiškinti nė vienam žaidėjui – visi suprantame, kad nebus lengva, laukia tikros peštynės. Visi daro mažus dalykus, kad pasiektume tikslus. Net ir jauni žaidėjai prižiūri savo kūnus. Neturime sukčių komandoje, visi gerbiame tai, ką darome ir sunkiai dirbame. Tai galiausiai atsiperka“, – ekipos sėkmės paslaptį bandė atskleisti aukštaūgis.

J. Valančiūnas pats neseniai išsigydė blauzdos traumą – tai vienas iš retų atvejų, kai uteniškis yra priverstas pailsėti nuo krepšinio. Per savo karjerą rimtų traumų išvengęs centras NBA pasaulyje yra gerbiamas už kietumą ir atsidavimą komandoms.

„Turėjau gerus veteranus savo aplinkoje ir jie parodė man kelią. Nenoriu nieko įžeisti, bet šiais laikais trūksta kietumo. Nežinau, kada jaučiausiau šimtu procentų gerai, bet vis tiek eini ir žaidi. Nežinau, ar tai yra gerai, bet turime nuskausminamuosius. Kartais turi juos išgerti ir eiti žaisti.

Geriausias pavyzdys man buvo buvęs komandos draugas Jamale’as Magloire’as. Jis buvo kietas vyrukas, labai kietas. Jokių poilsio dienų. Jeigu kaulai nelūžę – tu eini žaisti“, – juokėsi JV.

Krepšinio keliu jis bando nukreipti ir abu sūnus – vienam jų 10-imt metų, kitam – aštuoneri. J. Valančiūnas pripažino, kad mokosi būti geresniu tėčiu.

„Manau, kad tai nėra gerai, bet aš nemenkai juos spaudžiu. Tiesą sakant šiandien abu turėjo rungtynes ir tai buvo ne pats geriausias savaitgalis Valančiūnų šeimai, įskaitant ir mane. Šis amžius yra apie tobulėjimą, buvimą aikštėje ir tiesiog žaidimą. Kažko darymą.

Grįžtant prie tėvystės, kartais iš rungtynių jie geriau grįžta su mama, o ne manimi. Mama gali pasakyti, kad viskas gerai, o aš ateisiu su visomis klaidomis ir tuo, ką turėtų daryti geriau. Puiku matyti gerus dalykus, bet aš visada stengiuosi pataisyti blogus dalykus. Turėčiau jiems suteikti daugiau pasitikėjimo, bet kartu turiu ir pataisyti klaidas. Kaip tėvas noriu, kad jie būtų tobuli, todėl aš pats vis dar mokausi“, – pripažino lietuvis.