Žvilgsnis į rinktinės vidų

Kokios emocijos liejasi krepšininkų rūbinėje prieš rungtynes, kaip Lietuvos rinktinės vyrai švenčia pergales ir liūdi dėl nesėkmių, kaip treniruojasi ir kas lieka užkulisiuose - visa tai bandys atskleisti režisierius Andrius LEKAVIČIUS (27) dokumentiniame filme "Mes už... Lietuvą!" Valandos trukmės filmas didžiuosius ekranus turėtų pasiekti jau kitų metų pradžioje. O kol kas jaunasis kūrėjas lyg šešėlis seka kiekvieną Lietuvos krepšinio komandos žingsnį ir sutinka pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais.

- Kaip kilo idėja kurti filmą apie Lietuvos krepšinio rinktinę?

- Sumanymas kilo praeitų metų gegužę tiesiog sėdint virtuvėje prie arbatos. Su draugu prodiuseriu Aidu Avižiniu, kuris yra dirbęs su filmu  "Kolekcionierė", kalbėjome apie tai, ką įdomaus galima būtų padaryti kino srityje Lietuvoje. Užsiminiau, kad Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas ir galima apie tai sukurti dokumentinį filmą. Prieš tai dirbau žiniasklaidoje, krepšinio srityje, pažįstu Liną Kunigėlį, todėl nuvykome pas jį į Krepšinio federaciją. Pasidomėjome, ar niekas kitas nėra sumanęs kurti tokio filmo. Kai paaiškėjo, kad ne, ėmėme dirbti. Pasiteiravome kino teatrų atstovų, ar juos toks filmas domintų, tada pasirašėme partnerystės sutartį su Krepšinio federacija, kad mums būtų atviri keliai filmuoti treniruotes ir žaidėjų gyvenimą.

- Kokią turėjote šio filmo viziją?

- Kai filmas pasirodys kino teatruose, jo pabaiga - rinktinės rezultatas čempionate - bus jau žinoma, todėl mums įdomiau pati eiga, procesas. Visas pasiruošimas nuo treniruočių stovyklos pradžios, pergalėms įkvepiančios trenerio kalbos rūbinėje ir jau atsipalaidavę žaidėjų veidai po rungtynių autobuse. Įdomiausia yra rinktinės buitis ir krepšininkų vidaus gyvenimas. Taip pat įgyvendinome įvairius techninius sumanymus filmuodami patį krepšinio veiksmą - pavaizdavome treniruotes žaidėjų akimis. Tie vaizdai kino teatro salėje skirsis nuo įprasto krepšinio per televizoriaus ekraną.

- Kaip krepšininkai reaguoja į tai, kad jūs filmuojate?

- Mes su jais esame nuo liepos mėnesio, todėl galima sakyti, kad jau prisijaukinome. Tam padėjo ir individualūs interviu bei neįkyrus buvimas šalia. Iš pradžių tik buvo tokių pastabų, kad žaidėjai jaučiasi kaip kokiame realybės šou, bet jie ganėtinai geranoriški. Žinoma, esame labai dėkingi treneriui Kęstučiui Kemzūrai, nes jis mus įsileido. O žaidėjams belieka klausyti trenerio. (Šypsosi.)

- Kuo nustebino rinktinės buitis?

- Manęs niekas labai nenustebino, nes tai nėra pirmas kartas, kai sukuosi krepšinio komandos viduje, šalia profesionalių krepšininkų. Galbūt labiausiai nustebino tai, kaip po treniruočių, rungtynių krepšininkams atliekamos įvairios procedūros, kaip greitai ir efektyviai gydomos smulkios traumos. Vadinamojo procedūrinio durų, kur visa tai vyksta, iki tol nebuvau pravėręs.

- Kas sunkiausia kuriant šį filmą?

- Sunkiausia buvo ir yra tai, kad krepšininkams šis filmas nėra svarbiausias dalykas. Pirmiausia jie rūpinasi žaidimu, paskui - šeima ir t.t. Jie negali skirti mums tiek laiko, kiek mes norėtumėme. Filmas nėra jų darbas, jie nėra profesionalūs aktoriai.

- Krepšinis Lietuvoje yra antroji religija. Nebaisu dėl žiūrovų reakcijos, kad parodysite ne tai, ko jie galbūt tikisi?

- Manau, kad Lietuvoje žiniasklaida ir taip gana plačiai nušviečia krepšininkų kasdienybę, buitį, asmeninį gyvenimą, žmonės jau gerai su tuo susipažinę. Mūsų kūrybinei grupei didesnė baimė yra dėl to, kad tai bus pirmas filmas apie krepšinio rinktinę, žiūrovų lūkesčiai dideli ir kartelė iškelta aukštai.

- Ko turėtų tikėtis žiūrovas?

- Mes kuriame pramoginį filmą. Todėl žiūrovai turi tikėtis tiesiog gerai praleisti laiką. Daug kas priklauso nuo rinktinės pasirodymo. Pagal mūsų parašytą scenarijų jie turi laimėti medalius. Šitą žino ir treneris.
(Šypsosi.)

- Kokius tikslus išsikėlėte kurdami šį filmą?

- Gana aukštus. Kaip ir mūsų krepšininkai. Mūsų pagrindinis tikslas - būti visų laikų sėkmingiausiu lietuvišku filmu kino teatre. O tam, kad filmas būtų sėkmingas, reikia gerų rezultatų čempionate. Filmo sėkmė priklausys ir nuo krepšininkų, ir nuo mūsų.

- Tai yra tavo pirmas pilnametražis filmas?

- Taip, bet debiutą palengvina tai, kad gerai išmanau krepšinio virtuvę. Todėl tos žinios atsveria, kad esu naujokas režisierius.

- Koks tavo santykis su režisūra?

- Esu savamokslis praktikas. Keletą kartų dalyvavau kino kūrybinėse dirbtuvėse "Vasaros MEDIA studija". Ten su tarptautinėmis komandomis kūrėme trumpametražius filmus ir klausėme paskaitų. Sudėjęs visus surinktus "kreditus", turbūt sukrapštyčiau pusę režisūros diplomo. Be to, turiu žurnalistikos studijų bakalauro, kultūros vadybos magistro diplomus, o dabar esu reklamos kūrybos magistrantas Malaizijoje.

- Kaip vertini kino situaciją Lietuvoje?

- Visų pirma iki šiol nuolat nevirdavau kino sultyse, tik buvau šalia kaip prieskoniai ar krapai. Todėl nelabai noriu filosofuoti šia tema, nes nesijaučiu autoritetingas tą daryti, bet matau labai daug kino rinkodaros spragų. Į kiną žiūriu kaip į pramogą ir esu už tai, kad būtų daugiau lietuviško pramoginio kino. Be abejo, reikia ir to filosofinio lietuviškų filmų pobūdžio, bet jiems turi atsirasti atsvara. Nors filmų biudžetai Lietuvoje yra maži, šią problemą, mano manymu, galima spręsti kitaip - kurti gerą pramoginį filmą, o jei jis pasiseks, tapsi įdomus privatiems rėmėjams kaip vadinamojo "product placement" - produkto eksponavimo kine - kūrėjas. Manau, kad galima eiti šiuo keliu, užuot verkę, kad valstybė neskiria pinigų kinui.

- Kokių idėjų kino srityje turi ateityje?

- Daugiau idėjų turiu kaip scenaristas. Man patinka rašyti. Save kine labiau įsivaizduoju kaip scenaristą, nes nuo jo prasideda filmas. Vėliau režisierius, operatorius ir visa komanda tik savaip interpretuoja ir bando įgyvendinti tai, ką sugalvojo scenaristas.