Vladas Garastas: ar aš negaliu turėti savo nuomonės?

Pirmadienis - paskutinė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Vlado Garasto darbo diena. Jau artimiausiu metu jį pakeis buvęs garsaus trenerio auklėtinis Arvydas Sabonis. V.Garastas LKF vadovavo nuo 2003 m., kuomet poste pakeitė Algimantą Pavilonį.

"Aš ir nenorėčiau trečios kadencijos. Viskas turi pradžią ir pabaigą", - dienraščiui "Lietuvos rytas" sakė 79-erių V.Garastas.

Pasak krepšinio veikėjo, jis neliks nuošalyje - dirbs LKF Garbės prezidentu.

"LKF vykdomasis komitetas kuria krepšinyje pasižymėjusių žmonių Garbės komisiją, kurioje bus Modestas Paulauskas, Sergejus Jovaiša, Stanislovas Stonkus, aš, dar pora krepšiniui nusipelniusių moterų. Ši taryba turės patariamąjį balsą, mes domėsimės daugybe reikalų. Ateina laikas, ir viskas keičiasi. Tai – natūralus procesas", - kalbėjo aštuonerius metus LKF vadovavęs buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris.

V.Garasto teigimu, A.Sabonis yra vienintelis kandidatas į LKF prezidento postą, o savo įpėdiniui palinkėtų stiprių nervų.

"Sveikatos jam turėtų užtekti. Pastaruoju metu A.Sabonis jaučiasi gerai, o akmenų nešioti ar vagonų stumdyti jam nereikės. Manau, jam bus lengviau nei man, nes aš visada likdavau atpirkimo ožys. Kai Ramūnas Butautas su Rimu Kurtinaičiu nuvarė rinktinę iki 11-osios vietos Europos čempionate, visi kažkodėl puolė mane. Ir dėl Kęstučio Kemzūros paskyrimo buvo piktų kalbų. Jei tik kas nors blogai, taukšt – ir gaunu. Nežinau, kodėl, nes niekam nesu blogo padaręs. Nei kieno nors žmoną paviliojau, nei ką nors apvogiau ar apiplėšiau", - pasakojo V.Garastas.

Dvi kadencijas LKF dirigavęs V.Garastas prisiminė ir jo darbą lydėjusius skandalus.

"Mano pareiga yra rūpintis, kad krepšininkai žaistų rinktinėje. Su R.Šiškausku nesutarimų nebuvo. Aš kreipiausi į jį su prašymu atstovauti Lietuvai, tačiau jis nesutiko. Nesutiko, tai nesutiko, bet žiniasklaida išpūtė šį reikalą. Aš juk nesakiau, kad jis išdavikas ar ko nors panašaus. Aš jo neįžeidžiau, o mano pareiga yra kreiptis į krepšininkus dėl žaidimo rinktinėje. O Š.Jasikevičiaus pavardės nebuvau minėjęs, kai prieš kelerius metus kalbėjau, kad yra žmonių, kurie atsisako padėti Lietuvos rinktinei. Kažkas ėmė kalbėti, kad esą apie jį šnekėjau. Bet aš jo pavardės neminėjau. Buvo tiktai jo pasakymai. Nes jis dažnai pavėlavęs atvykdavo į rinktinės stovyklą, oro uoste jį pasitikdavo minia reporterių, ir prasidėdavo klausimų ir atsakymų vakaras", - pasakojo V.Garastas.

"Ar aš negaliu turėti savo nuomonės?, - klausė V.Garastas. - Kodėl turiu klausytis nuomonės žaidėjų, kurie gyvena savo interesų ratelyje? Tas pats Š.Marčiulionis yra pavyzdys, kaip rinktinei atstovauti, nepaisant traumos – 1996 metais jis kovojo, nors negalėjo kojos nei ištiesti, nei sulenkti. Todėl, nepaisant to, kas tarp mūsų buvo, aš Š.Marčiulionį laikau pavyzdžiu jaunimui", - kalbėjo LKF prezidentas.

Darbą LKF baigiantis V.Garastas prisimena ir rasistinį šleifą turėjusį pokalbį su vienu žurnalistu.

"Tą dieną aš niršau. Pamenu, kaip Kaune užėjęs į kavinę pamačiau "Žalgirio" legionierius. Jie sėdi užsikėlę kojas ant stalų, o tuo pat metu vyksta komandos treniruotė. Suprask, atlyginimų mums nemoka, badu mirštame, tai nesitreniruosime. Tai mane supykdė, "Žalgiris" pralošė Eurolygos rungtynes ir lyg tyčia paskambino tas korespondentas. Buvau įniršęs ir pasakiau, kad "tuos juodašiknius vyčiau lauk". Pokalbis buvo įrašytas, kitą dieną pasirodė straipsnis. Aš buvau perduotas Žmogaus teisių gynimo komisijai, o kitą dieną mane pakvietė į Generalinę prokuratūrą. Manau, reikia gerbti vyresnį žmogų, o ne iš jo tyčiotis – juk krepšinyje esu šiek tiek nuveikęs. Mane pavertė baisiu žmogumi, nors nesu joks rasistas. Mano įsitikinimu, žmogus turi aukotis, jei valgo mūsų duoną, yra mūsų užaugintas. Manęs niekas nebepakeis. Dabar aplinkui per daug meilikavimo. Kas nors turi kovoti už principus", - sakė V.Garastas.